Netikra netikrovė

Pro mažyčio trijų kambarių namuko lauko duris ant lauko  kilimėlio krinta blausi melsva švieselė. Joje šmėsteli tamsus šešėlis ir mane šiek tiek nugąsdina. Bijau šalčio. Įriuosi per tamsą, apgaubusią visą mūsų mažyti kiemelį. Kiekvienas tvorelės kaištis, apšviestas nežinia iš kur sklindančios tokios pačios melsvos švieselės, mane ruošiasi pagriebti už kolytės ir temptis giliai giliai po žeme. Virš galvos einantys elektros laidai net traška besusitraukinėdami nuo šalčio. Ant jų kabo leduku pavirtę keli žvirbliukai. Jų akytės sustėro bežvelgdamos į nebūtį. Jaučiu, kaip mane kojytės neša vis greičiau, bet bijodamos kartu su manimi.
Įkišu galvelę pro duris ir mano akis užplūsta melsva šviesa. Ji manęs nešildo tik įsuka į nenutrūkstantį ratą, kuris mane pakelia ir įskraidina į koridorių. Švelniai mane pastato ant kojų, bet namai šalti. Visos šviesos užgesintos, nors blausiai mėlyna švieselė tvieskia į mano užnugarį. Tualeto durys užkaltos storomis lentomis, o ant jų laksto voriukas. Tik staiga Bum Bum ir voriukas sutrykšta. Kažin kokios rankos sutrėkštas. Krūpteliu ir juntu, kaip keliai linksta. Aš lūžtu pusiau. Jaučiu, kad tai negali būti mano namai. Bet ne, tai jie – štai mamytės portretas kabo ant sienos, štai tėvelio išpaišytos durys. Kalėdiniai angeliukai žvelgia į mane iš piešinio ir linki sėkmės.
Nepajuntu, kaip persklendžiu koridorių. Lyg kelčiausi laiko tuneliu. Raudonas kilimas man lieka užnugaros. Širdelė spurda. Bijau, kad nepaliktų manęs vieno, kai man taip šalta. Kodėl namie taip šalta? Kodėl užkalti langai?
- Nelipk ant slenksčio, Algiuk, – kažkas pasako plevenančiu balsu iš už nugaros. Neatsisuku, man baisu ir šalta. Jau buvau beužlipąs ant geltonais taškeliais dėl prasto nulakavimo išmėtyto slensčio. Bet prisimenu, kad jis baisingai girgžda. O dabar pažadinti pritrėkštą voriuką aš bijau. Už slenkčio atsiveria lyga naujas pasaulis. Dega viena lempelė, nors šviestuve karaliauja trys angelės lemputėms įsukti. Matau baisiai aptaškytą viryklę. Manų košės likučiai vis dar žaidžia, besikilnodami aukštyn, lyg būtų katik užtiškę ant karšto paviršiaus. Mamytė niekada ryte nesitvarko ir neplauna indų, nes kai tik man paruošia valgyti, iš karto išbėga. Nežinau, kur ji bėga, bet niekada nespėja, jei tvarko virtuvę ryte. Ir tada baisiausiai rėkia. Ant grindų guli išsitiesę keli jau gyžti pradėjusio pieno lašeliai. Atsargiai peržengiu slenkstį ir atsistoju prie juodo šaldytuvo. Jis taip sugriuadi, kad net šunelis pakelia galvytę iš po stalo. Pauodžia snukučiu orą, bet, nieko neįprasto neradęs, slenka toliau po stalu.
Bum Bum Bum – kažkas bumsi lyg krisdamas laiptais iš tėvelių kambario. Panašiai skamba ir mano kamuoliukas, paritintas nuo laiptų. Vis bumsi, bumsi, ir girdžiu, kaip jis rieda. Kai ištiesiu ranką, jo pasiekti – kamuoliuko nėra. Nieko nėra. Aš vienas, paniręs į blausią mėlyną šviesą. Mane visą visą perpučia siaubingai šaltas vėjas. Kodėl namuose šitaip šalta? Už mano nugaros sudundėjo beatsitrenkiąs į sieną langas. Neuždarau jo, nes kažkodėl žinau, kad jis neužsidaro. Pas mus langai niekada neužsidaro. Bet kaip žvarbu. Pirmosios snaigės paliečia mano nosytę. Ir aš, užsomovęs trumpais šortukais bei berankoveis marškinėliais, pasileidžiu bėgti į lauką. Gal ten bus šilčiau. Prie viryklės stovi mamytė. Ji mane sustabdo savo deginančiai karštu žvilgsniu. Tėvelis paišo angeliukus ant durų. Mamytė ištėškia lašą besvylančios manų košės. Pažvelgia į mane tuo pačiu žvilgsniu, kaip ir suledėjęs žvirbliukas ant elektros laidų.
- Sūneli, mes tave mylime.
    Pabundu ir plačiai atmerktomis akimis atsisėdu lovoje. Namuose nebėra taip šalta, o pavasario saulė kaitina man akutes. Prisimerkiu ir pasislenkiu į šešėlį, kuris krinta nuo obels ant mano lovos tiesiai prosandariai uždarytą langą. Vėjas manęs nepasiekia. Atsikeliiu iš lovelės ir, įsispyręs į šliures, einu į virtuvę. Po stalu vis dar ramiai snaudžia šunelis, bet šį kartą vos tik jį pamatau, jis iš karto mane suuodžia ir pribėgęs laižo man padukus. Labai kutenanti procedūra. Pakasau Amsiukui paausę ir einu į virtuvę. Mamytės nėra, nėra net pritiškusios manų košės ant viryklės - viskas švaru it katik išplauta. Lubose taip pat yra visos trys lempelės, o už lango skraido žvirbliukai. Ir dabar jie visai nesušalę. Skraido sau ir čirškia. Girdžiu, kaip svetainėje mama su kažkuo šneka. Ateinu ir nedrąsiai pažvelgiu pro durų plyšelį. Gerai, mamytė kalba su savimi ir geria kavą.
- Mamyte, ir aš jus mylu. – išpoškinu nieko negalvodamas. Bet mama geria sau kavą ir į nieką nereaguoja. Lyg aš ir vėl sapnuočiau. - Šiandien juk tokia graži diena, mamyte. Gal eisiu prie ežero. Pažūklausiu. – bet vėl nesulaukiu atsakymo. Tik kandamas sausainis byra ant grindų iš pamėlusių mamytės lūpų. Kodėl jos mėlynos?
    Nueinu į sklepuką ir praveriu sunkias geležines duris. – Jos niekda nebuvo tokios sunkios. – pamąstau. Bet šiaip netaip jas atidaręs, tarp voratinklių apgraibomis randu šviesos jungiklį ir spragteliu. Sklepuką užlieja blausi melsva švieselė. Kamputyje glaudžiasi mano meškerė. Pagriebiu ir, neužgesinęs šviesos, maunu lauk, kaip galima greičiau. Paskui mane sunkiai dugsteli geležinės durys. Po kojomis raitosi keletas žemėtų sliekiukų. Aš juos pasiimu ir įsidedu į kišenę.
  „Karpio“ ežeras stūgso mūsų miestelio gale, pasislėpęs tarp plačiašakių pūšų. Tad iki jo man reikia paėjėti per mūsų senąjį žvyruotą kelią, kuris jungia abiejuose savo pusėse stovinčias sodybas. Tai senosios sodybos. Ten jau seniai seniai niekas nebgyvena. Tik kur ne kur išlenda keletas benamių kačių ir šunų. Nors ir žinau, kad čia nieko nėra, bet visgi eiti yra labai baugu. Vis iš už namų išlindęs šaltas vėjo gūsis visą mane perpučia. Pasidaro labai šalta, nors saulutė šviečia skaisčiai. Stengiuosi kuo greičiau eiti, bet vėjo sūkurys vėl mane pagriebia ir nuneša tiesiai prie ežero. Kapi sušalęs žvirbliukas, aš nutupiu prie ežero kranto ir man vėl be galo šilta.
    Užmerkiu meškerę į vandenį ir prigulu tarp aukštų smilgų. Jos kutena man pažandes ir nosies galiuką. Danguje aukštai sukasi beformiai debesys. Aš juose bandau įžiūrėti kiškutį, bet man vis atrodo, kad tai varna besivejanti kačiuką. Aplink mano stebimą debesį, sukdamas ratus, atplaukė kitas debesėlis, paskui dar vienas ir dar vienas. Po kelių akimirkų jų suplaukė devynios galybės. Ir iš jų susidėjo moteris. Ne, ne paprasta moteris, o mano mamytė, kuri sėdi ant kėdės ir geria kavą. Jos lūpos dabar tokios mėlynos, ji visa melxva kaip ta blausi švieselė. Ji astisuka į mane ir mirtimi kvepiančiu žvilgsniu taria:
- Alguti, mes tave mylime. – aš pašoku iš aukštų smilgų, bet danguje vėl tik vienas debesėlis, kuriame varna gaudo kačiuką. Baisiai išsigąstu ir pasileidžiu bėgti namo. Mano širdutė vis rėkė, kad paskubėčiau, nes mano mamytei reikia manęs. Šį kartą kelias atrodo dar labiau žvyruotas ir daug ilgesnis. Dabar senose sodybose verda gyvenimas. Vaikai žaidžia su mediniais arkliukais. Senoliai rūko pypkes, o močiutės skalbia geldoje lininius naktinius marškinius. Bet tik pasiekiu pirmąją trobą, viskas nutyla. Neloja šunys, neklykauja vaikai, visi paukščiai lyg dingo ar vėl pavirto ledo gabaliukais. Visų negyvos akys mane seka. Nieko negirdžiu. Tyla pradėjo spengti mano ausyse, o aš pasileidžiu bėgti. Matau, kaip baisiai juokiasi seniai. Pypkės jiems krenta iš burnų, bet jie juokiasi. Jų juokas be galo kraupus, bet aš tik matau, nieko negirdžiu. Ausyse tylu, taip viskas spengia. Bet kai nubėgu nuo žvyruoto kelio, mano ausys jau vėl girdi žvirbliukų veblenimą. Atsisuku į senąjį žvyruotą kelią, o jame nieko nebėra. Visos sodybos lyg paskendo tamsiame rūke. Keistas melsvas rūkas gulasi ant medinių stogų ir praryja visus namelius, visus besijuokiančius seniu, bežaidžiančius vaikus ir senes su visom jų geldom. Apsisuku kaip sulėtintame kine ir pasileidžiu bėgti namo. Tik mane vėl sugauna baisus vėjo sūkurys ir kelia aukštyn į dangų. Kelia aukštai prie debesinės mano mamytės.
- Mamyte, ir aš jus myliu, – rėkiu plaikstomas siaubingai stipraus vėjo. Mano plaukai visiškai suvelti, o savo balso negirdžiu net pats. Mamytė ištiesia ranką ir sudaužo kavos puodelį.
- Mamyte, kodėl? Kam sudaužei puodelį?
Mamyte, ar aš jau pabudau?