Mano nemokslinė fantastika

Henris padvejojęs įsimetė mėlyną „Tunstall“ rašiklį, skelbiantį, kad „nėra visiškai jokių problemų“, atgal į kišenę. Misteris Pikvikas įtariai į jį dėbtelėjo, tačiau tuojau pat grįžo prie monotoniško klaviatūros barškinimo.
- Pakartokite dar kartą, prašau, mergautinę pavardę?
- Braiton. Anabelė Ly Braiton-Bričer.
Misteris Pikvikas automatiškai linktelėjo ir vėl įnyko triukšmingai spausdinti.
- Helena Hefner, - staiga prabilo misteris Pikvikas. – Jūsų žmona?
- Abejoju.
- Kaip tai abejojate? – misteris Pikvikas trumpam atitraukė akis nuo monitoriaus ir įsmeigė jas į akivaizdžiai nusiplūkusį Henrį.
Akimirką kitą Henris pamąstė. Viskas jo galvoje susimaišė, siaubingai skaudėjo paširdžius.
- Mes nebuvome susituokę, tačiau trejetą metų gyvenome kartu, - galiausiai išspaudė. – Gal galėčiau gauti vandens?
Misteris Pikvikas padvejojo. Koridoriuje buvo geriamo vandens aparatas, Henris matė jį čia eidamas. Jam skaudėjo nugarą, o paširdžius taip gėlė, kad vos galėjo kvėpuoti. Pagaliau Pikvikas linktelėjo.
- Koridoriuje yra aparatas.
Henris raukydamasis pakilo ir ištipeno iš kabineto mažulyčiais žingsniukais. Misteris Pikvikas vėl grįžo prie klaviatūros.
Geriamo vandens aparatas koridoriuje tiekė šaltą ir karštą vandenį. Henris ištraukė iš laikiklio vieną plastmasinę stiklinaitę ir pakišo po raudona spalva pažymėtu kraneliu. Jausdamas, kaip nuo stiklinaitės kaista delnas, jis vaizdavosi, kaip užpila visą jos garuojantį turinį ant misterio Pikviko plikės. Nuo jos šniūrais ima luptis oda, rausva, o vietomis net papilkėjusi, o misteris Pikvikas... na, jis nesiliauja spausdinęs.
Henris išmetė karšto vandens pilną stiklinaitę į šalia aparato stovinčią šiukšlių dėžę ir pasiėmęs kitą pripildė šalto vandens. Išmaukė, prisipildė dar ir dar kartą. Galiausiai pajėgė giliai įkvėpti nejausdamas skausmingų dūrių ir išsitiesė.
O tada sustingo. Misteris Pikvikas, kuris nesiliovė barškinti klaviatūra nuo pat Henrio pasirodymo – o jis neabejojo, kad misteris Pikvikas niekada nuo jos neatsitraukdavo – dabar nebeskleidė erzinančio kaukšėjimo. Aplink buvo visiškai tylu. Henris nustebo ir kartu susirūpino. Jis skubiu žingsniu perėjo koridoriaus atkarpą, kurią eidamas link aparato įveikė taip lėtai, ir atidarė duris.
Misteris Pikvikas sėdėjo prie stalo ir žiūrėjo į Henrį, tačiau dabar atrodė kažkaip keistai. Henris neiškart nusigaudė, kas ne taip. Tai kvaila, tačiau akivaizdžiausius pokyčius pastebėti yra ne taip jau paprasta.
Visų pirma, misteris Pikvikas atrodė kvailai. Henris negalėjo kitaip įvardinti to, ką matė. Be to, o tai Henris pastebėjo tik priėjęs arčiau, misteris Pikvikas seilėjosi, nelyginant sumautas dobermanas. Seilės tekėjo per misterio Pikviko smakrą ir lašėjo ant „Andre Siro“ kostiumo. Bet prieš lašėdamos, jos dar tįso – nelyginant pašildyta karamelė. Buvo gličios kaip sumauto šuns.
- Misteri Pikvikai? – pasiteiravo sunerimęs Henris. – Ar jums viskas gerai?
Misteris Pikvikas staigiai palinko priekin, tada išsilenkė kone idealiu puslankiu, dešine ranka nevalingai trenkė sau per nosį, tuo pačiu švarko rankove nubraukdamas nuo smakro dalį seilių, ir pakilo nuo kėdės. Jis atrodė tarsi radikulito susuktas senis, ir taip išstovėjo keletą sekundžių su nuostaba dairydamasis aplink. Tada ėmė suktis ratu, pamažu greitėdamas, o iš jo burnos, Henrio siaubui, ėmė veržtis putos, tamsiai ir šviesiai žalios, netaisyklingai dryžuotos.
- Misteri Pikvikai! – pasišlykštėjimo apimtas klyktelėjo Henris, kai šis praradęs pusiausvyrą trenkėsi į stalą ir nušlavė nuo jo monitorių, brangiąją klaviatūrą, pieštukus, rašiklius, visus dokumentus ir tik pradėtus pildyti blankus.
Persisvėręs per stalą, misteris Pikvikas kimiai sugargaliavo, o iš burnos jam dribo sąmanų žalumo putos.
- Kas per velnias... – išstenėjo nusigandęs Henris, kai staiga už savęs išgirdo spiegimą.
„Tikriausiai sekretorė“, pamanė jis, „nagi, Henri, susiimk. “
- Viskas gerai, mem, - pradėjo jis atsisukdamas. – Būkit gera, eikit ir iškvieskit greitąją...
„... o aš imsiuos dirbtinio kvėpavimo“, norėjo pridėti, nors mintis pasirodė per daug vulgari.
Tačiau vos atsisukęs Henris pats nesusigėdo surikti. Priešais iš tiesų stovėjo misterio Pikviko sekretorė – Merė Džein Kogan, kaip buvo parašyta ženklelyje jai ant krūtinės. Mis Merės Džein plaukai buvo susivėlę, tačiau Henris su siaubu suvokė, kad jie greičiau pastėrę, nei paprasčiausiai susivėlę. Iš burnos tekėjo žalsvo atspalvio tąsus skystis, kurio Henriui liežuvis neapsivertė pavadinti seilėmis, o iš akių kampučių – siaurutės kraujo srovelės.
„Sergantiems aštria limfoleukoze taip nutinka prieš galą“, prisiminė Henris.
Tačiau žiūrint į Merę Džein neatrodė, kad jos galas labai arti. Nors burnoje, kurioje švietė idiotišką nuostabą perteikiantis vypsnis, trūko keleto dantų, net vieno priekinio, o per skruotus ritosi kruvinos ašaros, visais kitais atžvilgiais ji atrodė ne tik kaip niekad guvi, bet ir kaip niekad rimtai nusiteikusi. Henrio nelaimei, rankoje Merė Džein laikė ledo kirtiklį („iš kur, po velnių, jį ėmė“ – šmėstelėjo Henriui), o jis teturėjo mėlyną „Tunstall“ rašiklį marškinių kišenėje.
Kitu atveju, jei Henris būtų buvęs kokio nors filmo ar romano herojus, jis beregint būtų radęs išeitį, net ir neturėdamas kišenėje rašiklio. Šiuo atveju sėkmė nuo jo nusisuko – Henris buvo prasiskolinęs rašytojėlis, o ne herojus.
Merė Džein nesuteikė jam progos nė pamėginti. Ji atsivedėjusi švystelėjo kirtikliu Henriui tiesiai į viršugalvį nelyginant kalnakasys savuoju į uolą.

Henris stryktelėjo iš siaubo ir netikėtumo, o misteris Pikvikas atitraukė akis nuo kompiuterio ir vėl pervėrė jį įtariu žvilgsniu.
- Pakartokite dar kartą, prašau, mergautinę pavardę?
- Braiton. Anabelė Ly Braiton-Bričer, - sunerimęs atsakė Henris.
Jam svaigo galva, maudė sprandą ir nugarą, o paširdžius varstė geliantys skausmai.
Pikvikas automatiškai linktelėjo ir vėl įniko barškinti klaviatūrą.
Henris pajuto, kad jam iš nosies srūva kraujas, todėl susiieškojo kelnių kišenėje nosinę. Vatos tamponas būtų pravertęs kur kas labiau, bet iš bėdos tiko ir ji.
„O dieve, Marse“, pamanė Henris ir nusišluostė kraują.
Misteris Pikvikas nė nežvilgtelėjęs į jį pakilo ir nutipeno prie spausdintuvo, stovinčio atokiau.
- Dabar atspausdinsiu, - paaiškino jis, knebinėdamasis įrangoje.
Henris linktelėjo ir suvokė, kad dar kiek ir tuoj ims lupti ožius tiesiai ant misterio Pikviko kabineto grindų. Dabar galva tiesiog plyšte plyšo.
Po kelių minučių alinančių pastangų sustabdyti srovę iš nosies, Henriui pasisekė, o Pikvikas, nekreipdamas į jį jokio dėmesio, grįžo prie stalo su dar šiltais popieriais.
- Prašau pasirašyti štai čia, čia, čia ir čia, - atvertė ir pirštu pabaksnojo jis reikiamus puslapius.
- Aha, - Henris sugrūdo kruviną nosinę į užpakalinę kelnių kišenę ir išsitraukė „jokių problemų“ rašiklį.
Ir Henris suraitė ketvertą savo parašų.
- Tai viskas? – paklausė jis, tikėdamasis pagaliau ištrūkti ir kaip reikalas išsituštinti.
Tačiau misteris Pikvikas buvo dingęs.