Šypsotis velnio ratui

Visą naktį negalėjau miegoti. Labai aiškiai galėjau jausti mokymosi paplūdimy pasėkmes. Keistas jausmas, kai pasižiūri į veidrodį, o matai Danijos vėliavą. Ir dar skauda. Visa laimė, kad žinojau, jog jau greitai išeisiu iš proto į zoologijos sodą. Jau greitai. Ir dar kokius 50 kartų perskaičiau, kaip bučiuoji mano kaklą. Gera turėti techninį meno gabalėlį, oficialiai vadinamą mobiliuoju telefonu. Kai pradėjo švisti, nuraminau save, kad iki to išėjimo iš proto liko kelios dienos. Šiandien visai dienai buvau pažadėta 12 - mečiui vyrui mūrui ąžuolui. Sakė, su šeima čia visada nuobodu. Na, bet aš juk ne šeima, vadinasi turiu šansų. Na ir keistas jausmas stovėti milžiniškoje eilėje tam, kad sušlaptum... Mus užkelia aukštyn ir mes visu greičiu leidžiamės žemyn. Į plastmasinę krokodilo imitaciją išsiteškia vanduo. Jaučiu saulės spinduliukus ant šlapio kūno. O ko visi aplinkiniai spokso? Didelė, tai jau negalima,.. nuo saulės akinių atsispindėjo velnio ratas. O juk šiandien tavęs čia būti neturėjo! Ir vistiek pro juodą stiklą mačiau, kad šypsaisi ne velnio ratui. Bet apsimečiau, kad nepastebėjau. Juk nenorėjai, kad pastebėčiau. O be to šiandien tau laiko visai neturėjau. Šiandien norėjau būti vaikiška. O tu toks didelis ir suaugęs visada. Vyras mūras ąžuolas nusivedė mane į aštunkojį. Kadangi nejaučiu jokio malonumo tapdama kokteiliu, mainais mano liemenį suspaudė jo dar nestiprios rankos, prisiglaudė galva ir sake “einam, ką? Sesut” niekada neatsispiriu, kai jis pavadina mane sesute. Mano mažiukas didysis brolis… Dievinu savo mažiuką. Todėl lėtai ėjau iš proto pro įvairiausius kratančius mechanizmus ir viską, ko tik mažiukas norėjo. Tu tik stebėjai pro saulės akinius ir apsimetinėjai, kad šypsaisi velnio ratams… Vakare priėjai išvados, kad myli mano šypsojimąsi gyvenimui…