o aš!

Ant stiklo pasidėjęs
molinius karolius graužiu (vaikas dar buvau),
langus spalvomis kalbančius skaičiuoju
žmonių priprastas tylas už jų seku,
paperku saldainiais pilnatį miegančiojo sapnams atspėt.

Atėjo laikas-
iškart išsineriu iš suprasto savęs, į
Mįsles.

Ir vėl prie užrakintų durų užmiegu.