Karmos absurdas

„Lemtingos klaidos išperkamos baisiomis netektimis“
(E. Malūkas)

I.

— Ei, ei! Mama, pažiūrėk į mane! – vis dar skambėjo Taduko žodžiai Henrietos ausyse.
Jį surijo mėlynos bangų šukės. Jūra neverkia savo aukų, tie švelnūs, o kartais, audros apsėsti bei stiprūs, dūžiai į krantą nebuvo ašaros. Henrieta neverkė, o virš gelbėtojo namelio plevėsavo juoda vėliava. Pranašiška skiautė. Tadutis labai pasikeitė: rūbeliai apdriskę nuo agresyvių jūros gniaužtų, oda atšalusi, pamėlusi. Henrietai šlykštu, taip, bet ji žiūri į sūnaus delną. Taip ir maniau – gyvybės linija neatlaikė, ji visiškai netampri. Kažkas ištraukė siūlelį. Tai buvo Ariadnės siūlas?
Žuvėdros grakščiai tupinėja, žmonės gėrisi atpučiama vėsa. Nieko jie nemato. Neabejoju, kad jei pasitelkčiau moterišką soprano spiegesį... Tikriausiai tai atkreiptų jų dėmesį.
Henrieta matė Afroditės gimimą – čia, šiandien, čia, ant sūnaus kairės akies voko. Ta akimi jis nematė, iš jos tekėjo kitokios ašaros. Tadutis dažnai verkdavo. Afroditės perlai nereikalingi smėliui; jis negali tinkamai jų įvertinti.

II.

Henrieta prisiminė, kaip, būdama maža, vaikystėje skandindavo kačiukus. Močiutė už tokį „žaidimą prie upeliuko“ duodavo tris kapeikas.
— Šaunuolė, Enryte. Taip ir reikia su nepageidaujamais gyvūnėliais, – ir įsprausdavo monetą delnan.
Murka vengė eiti prie upelio – ne pirmas kartas, kaip jos vaikai atsiduria maiše. Upelis užliūliuoja lopšinę, pūkuoti kamuolėliai nutyla, matyt, užsnūsta. Niekam – tuo labiau Murkai – nerūpėjo kiekis. Apimta instinkto padiktuoto scenarijaus, ilgai žiūrėdavo į juodą maišą dugne, kol kažkada nebepriėjo. Instinktai nebedrįso rodyti.
Ta jūreivius pasiglemžianti jūra Murkai tapo tarytum Helios Panoptes, kad ir kur ji tupėtų. Galiausiai močiutei įgriso katės palaidumas. Ne šuva – nepririši. O gal baigėsi kapeikos ar maišai. Gal. Henrieta atsisakė, tad senolė pati šiaip ne taip nušlubavo į tvartą. Palipusi kopėtėlėmis rado katę nejudančią, išsitiesusią visu ilgiu ant šieno krūvos. Krūtinė nejuda, pamestos ešerių ašakos nepaliestos.
— Ir gerai, – sušvokštė. — Vis tiek nepeliavai. Žiurkės baigia sugriaužti grūdus.
Pažiūrėjo dar sekundėlę ir sugrūdo į maišą. Nunešė į griovį, kurio žemėje šaknis įleidusios pakalnutės gailiai demonstravo šalnos padarytą žalą. Tas maišas plastikinis – suirs tik po labai daug metų. Instinktų interesai susikirto, nukentėjo tik kūnas.
Helios Panoptes.

III.
     
— Jei pasiėmei... – kalbėjo šniurkščiodama Henrieta. — Tai pasiimk jį visą.
Pelenai lėtai byra it snaigės, sukrenta į putas ir jų nebeatskirsi. O pėdos seniai nuplautos. Džibranas tyli – Afroditės perlų vėrinys per sunkus Henrietos delnams. Aš žinau kas atsitiks, pagalvojo ji.
Ateisiu čia kiekvieną vakarą.
Ateis tas vakaras, o gal mes prasilenksim. Gal.
Banga trenkė į krantą. Dar kartą ir dar. Puta ištirpo nuo karšto smėlio krislų bučinio.
Nenoriu tavo sūnaus, noriu tavęs savo šaltuose delnuose.



2006-12-07,
Klaipėda