Meridiam

Meridiam


Galinga bangos atplaiša pasiekė smėliu nusėtą krantą. Dideli balti purslai tiško tai aukštyn, tai į šonus, lyg maži vaikai kieme lakstytų paskui nuo jų sprunkantį kamuolį. Besipešdami ant bangos viršaus, jie pagaliau pasiekė pirmasias kopų prieigas. Paskui ją į krantą dusliai įsiręžė „Meridiam“.
„Meridiam“ yra pusiau krovininis, pusiau keleivinis ir pusiau kruizinis laivas. Tik jau geri dešimt metų, kai niekas nesinaudoja nei viena iš šių teikiamų paslaugų. Neplukdome nei karo, nei taikos žinių. Savo laive neturime skylių patrankoms, net kardo neturime, nors keliaujant jūra tai būtų ganėtinai pravartus įrankis. Taip pat neplukdome ir jokio narvo, kuriame laikytumėme taikos balandžius, ir neauginame ant palangių alyvmedžio šakelių. Esame beginkliai, bepykčiai keliautojai, kuriems nerūpi, pamačius palmių mišką, pasidaryti iš jo barikados. Tačiau plukdome su savimi kelias vištas, kurios, reikalui esant, galėtų atstoti taikos balandžius. Tik vargu ar alyvmedžio šakelę nugabentų iki tikslo. Kadangi jų jau trečia savaitė nešeriame, tai pamačiusios kažką žalio, kaip mat sulestų. Taip pat turime ir karvę, bet problemų su ja nekyla, nes ji iš alkio jau nebebaubia. O jos nesuvalgome tik todėl, kad jos išsišovę šonkauliai mums nė iš tolo neprimena keptos šoninės iš iškabos prie „Storos karvės“ užeigos.
Po „Meridiam“ denį kas kartą pasiganyti išbėga ir Izabelė. Bet dažniausiai ji miega hamake ir gadina orą lyg pats girčiausias jūreivis visoje Atlanto platybėje. Ši besigananti smardalynė yra mano moteris. Nors dažniausiai aš ją vadinu Izabele Kriu. Ji ganėtinai durna, todėl priima tai, kaip komplimentą. Va, ši moteris tai tikrai įmitusi. Tik išlipus į krantą aš vis audžiu įvairiaspalves mintis, kaip mes ją pririšime prie medžių virš ugnies, įkišime saldžiarūgštį obuolį į snukį ir čirškinsime, kol pradės varvėti riebaliukai. Tik šis mano planas yra ganėtinai beprasmis, mat Izabelė Kriu yra mūsų laivo kapitono Izaoko duktė. Ech, ką padarysi, teks misti tik saldžiarūgščiais obuoliais ir juose nardančiais delikatesais.
Mūsų kapitonas Izaokas Au, kaip aš jį vadinu, mat dažniausiai jo kalba primena lojimą – kažkokia išsigimėlių šeima – yra vietinės reikšmės įžimybė. O įžymus jis yra dėl keletos dalykų, visų pirma, tai jis teturi kokius trisdešimt šešis plaukus ir jie visi „želia“ ant kairės jo makaulės pusės. O antra, dėl ko jis žymus, tai kad jis juos kasdien tepa aliejumi ir instinktyviai priglosto per visą plikę, o galiukus užkabina už dešinės ausies. Tai yra dar viena, priežastis, kodėl aš jį vadinu Izaoku Au. Tačiau iki šiol dar nei vienas, kuris jį pažįsta nėra iš jo pasišaipęs, nes bijosi jo keturkampos kupros ir atsikišusių priekinių dantų. Dėl to aš ir dvejojau dėl pasirinkimo jį vadinti Izaoku Au, ar Izaoku Kiškiu. Na, bet svarbu yra tai, jog aš, tk atsikraustęs į Girnapusių prieplauką, iš karto ant jo „užsiroviau“.
O buvo tamsi naktis, tiesą sakant, pakeisiu tai į žiauriai tamsi naktis. Gili prieblanda, kur ne kur nusimetęs tiršto rūko plėmas, vis gaudžiantis uosto varpas DONG.. DONG.. DONG.. ir mano akyse šmėstelėjo keistas susilenkęs šešėlis. Iš pradžių pagalvojau, kad tai judanti dėžė, nes atrodė trilinkas it sulaužytas. Tik užsimojau BUM BUM BUM, ir guli ta dėžė ant grindinio. O dėžė atsistojo ir kad plėš man per snukį atbula ranka, tai pasirodė, kad į burną prisispjoviau.
- Tu, kaimo atsilikėli, nematai, ką užsipuoli? – sugriaudėjo ta dėžė.
- Matau – dėžei daviau, o tu iš kur išlindai, kreivasnuki, tai dar ir dabar nesuprantu, – tas kaip žiebs man antrą kartą, tai pamiršau ir savo vardą, ir pavardę, nors jų ir taip jau gerai nebeprisiminiau. Atsibundu – rytas, lyg jau ir prašvitę. Atsigaivalėjau ant prieplaukos krašto. Šalia manęs stovėjo dar tik būsimas Izaokas Au. Pažvelgė į mane ir sako:
- Dabar tu būsi mano junga. Plausi mano laivą ir prižiūrėsi gyvulius. Taip atidirbsi man dešimtį metelių. – O kad tai būtų buvę viskas. Taip, tas junga kvailys buvau ir tebesu aš - Geismantas – pagaliau prisiminiau savo vardą. Visa įgula mane vadina Šiukšlium Geisma. Oj, gerai vyrukai pavaro. Nepykstu aš ant jų, jie mano broliai. Aišku, mano kantrybė irgi turi ribas. Atsimenu, kai sulupo mane kibirais. Matyt, Izaokas Au buvo įsakęs. Vis dar pyko dėl to užpuolimo. Bet tai nėra pats baisiausias dalykas, kuris man galėjo nutikti. Tas laivo plovimas dešimt metų būtų lyg ir nieko, bet jis man dar vieną prievolę įbruko. Turėjau vesti, o kaip aš sakau – prižiūrėti, vieną tokią kiaulaitę – Izabelę Kriu.
- Eik, nevala, užkalbinsi mano dukterį. – tas man sušnypštė į ausį su tokia ironiška šypsena, jog galvojau, kad jam nuslys atgal tie trisdešimt šeši riebaluoti plaukai.
- Pone dėže, tai kad aš nelabai moku kiaulių kalbos, – vėl pajutau smūgį. Mano snukutis jau dabar atrodo kaip sudaužytas obuolių maišas. O tai kas bus po dešimties metų? Tai apgalvojęs, nusprendžiau, kad geriau nueisiu ir užkalbinsiu. Gal jai net nepatiksiu? Bet kur tau. Tačiau Dievas man suteikė tokią „malonę“, ir aš jai patikau. Kaip galėjau nepatikti kiaulei, kuri tėra sulaukusi dėmesio iš paršo tvarte, kai tas pakišo šnipą jai po sijonu ir pavertė ją moterimi.
Taigi jau treti metai, kaip aš dirbu kiauleganiu be jokio užmokesčio. Ir kas dar gražiausia, tai mano darbdavys yra Izaokas Au. –idiotų šeimynėlė.
- Krantas! – suriko vairininkas.
- Asile tu, reikėjo rėkti prieš gerą valandą, kai krantą pamatei, o ne tada, kai jau laivas seklumą palietė! – rėkia Izaokas Au.
Pagaliau galėsiu savo kiaulytę paganyti. Gal šį kartą galėsiu išsikepti kiaulienos.
- Ei, Izabele Kriu, marš iš gardo, – ir einu sau plyšdamas juokais. Tik pajutau smūgį į galvą. Ir mano kiauliena nuplaukė. Idiotų šeimynėlė.