Bergždumas

Pro ašarorą rūką skubančiu žingsniu
Tu praėjai, o drauge, manęs nepamatei!
Norėjau, kad pagardintum saldžiu medum
Tą vienišumo upę, kurioje plaukiau,
Ar bent švelniu žodžiu, giliu akių žvilgsniu
Paliestum mano kiaurą sielą
Bet ne...
Tu tyliai nuėjai drėgna laukų žole
O aš ir vėl likau šaltam mirties rūke...
Norėjau būt žmogum, bet ne medžiu,
Labiausiai troškau būti mylimu draugu...