Rašyk
Eilės (78093)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 25 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Basomis kojomis paliečiau drėgną nakties žemę. Lengvai išslydau pro langą. Užvėriau jį. Tyliai tyliai sugirgždėjo seni vyriai. Tyliai tyliai kažkur, namo gelmėse, atsiduso mieganti mano mama. Aš tyliai tyliai basa nubėgau per rasotą žolę. Tik prie kelio išdrįsau apsiauti.
- Menkas mano laiškelis, – mąsčiau. Nieko nepaaiškinantis, bet jie supras, kaip knieti dukrai susiremti su pasauliu, kaip norisi išbandyti savo jėgas, pažinti svetimus ir tolimus, apžvelgt savuosius iš šalies, iš nuotolio. Jie turi suprasti.
Iš burnos virto garas, gretimam kieme skalijo šuo, gal Pilkis, piktas kaimynų keturkojis, o gal koks svetimas, nepažįstamas atklydėlis. Drėgnos pėdos slydinėjo didokuose batuose -  nedailiuose, beveik vyriškuose. O gal reikėjo pasipuošti keliaujant į Pasaulį?
  Pasiekiau greitkelį. Retai, bet pravažiuodavo čia mašina kita. Turėjau vilties, kad sustos. Vis labiau vėso. Šaltukas sunkėsi kone į kaulus. Ar ne šaltukas čia? Iš odinės kuprinės išsitraukiau namuos megztą skraistę, gal močiutės, gal mamos rankų darbo. Kvepiantį namais.
Sustojo sunkvežimis.
- Kur panelė keliauja tokiu metu? – kažkur aukštai, beveik debesyse, sududeno pagyvenęs vyriškis.
- E... namo važiuoju, pas gimines užsibuvau, - nė neužkaitau meluodama
- Tikrai? O kuo aš galėčiau panelei padėti?
- Na... gal pavežti galėtumėt (Nejau jis toks negudrus ar žaidžia su manim) man link pajūrio reikėtų.
- Sėsk, aš ta kryptimi ir traukiu.
  Negalėjau savo sėkme atsidžiaugti – pirma mašina ir sustojo. Dar taip greit. Susisupau į šiltą mezginį ir klausiaus sunkaus vairuotojo balso. Pasakojo apie savo gyvenimą, kiek daug yra nuo jo atskirta, kiek daug jis nemato, kiek daug yra, ko jis nežino. Supratingai linkčiojau galva, nors pusė jo minčių man buvo tolimos, nepažintos.
- Muzikantas buvau (jo krumpliai pabalo) grojau Bachą ir Bethoveną, - ausyse sugaudė „likimo simfonijos“ gaidos, vyriškis leidosi į prisiminimus.
- Septyniolikos buvau, kai motina susirgo, smarkiai susirgo, kažkokia navikine liga, niekas tuo metu mums nieko sakyt nenorėjo, taip ir gyvenom spėliodami, kas bus, kaip viskas baigsis ir kada. Vieną sykį daktaras iš motinos kambario išėjo labai susirūpinęs. Tiesiai prie tėvo priėjo, kažką ausin pašnibždėjo ir pasuko link durų. Tėtukas, mačiau, perbalo visas. Ligi nakties sukau galvą, ką pasakė, ryte išgirdau atsakymą: blogai mamai, yra viltis, kad vaistai padės, bet brangūs vaistai, negausim tokių. Skaudama širdimi pasiūliau savo pianiną. Vaistų gavom. Po savaitės motina mirė.
- Užjaučiu, - iš tiesų man buvo nei šilta nei šalta. Meluoju, šalta buvo. Stipriau susisukau į skraistę ir ėmiau snausti. Vairuotojas suprato, liovėsi kalbėti. Užmigau.
  Pabudau purtoma. Vairuotojas negrabiai mane žadino. Reikėjo lipti. Tebebuvo tamsu. Ėmė lašnoti. Už miško girdėjau lyg šniokštimą. „Jūra“- paaiškino vairuotojas ir atsisveikino. Niekada nebuvau mačiusi jūros. Jūra buvo didžiulė mano svajonė, o dabar, lietui lyjant, tamsai tebegaubiant medžių viršūnes, nebeliko drąsos prisiartinti. Skraistė apsitraukė drėgna miglele, šaltis įsigėrė po oda, namų ilgesys grūmėsi many su troškimu kažko naujo. Pasileidau per mišką. Baisu - nebaisu, bet ypatinga, nepaprasta. Paprasta. Juk ir namuos būdama po miškus naktimis klajodavau. Nieko ypatingo. Ir išvydau jūrą.
  Bekraštė, rami. Tamsi ir visagalė ji tęsėsi prieš mane, lyg pilkas kilimas prie židinio mūsų virtuvėje. Pribėgau prie to kilimo. Nedrąsiai užmyniau patį jo kraštelį. Basomis. Basomis per pievas, per slyvų prikritusį darželį, per šaltą, kietai suplūktą smėlį, per pilką begalinį kilimą...
  Negalėjau suprasti, kas dedasi mano širdy. Tas žmogaus dualumas. Pirmykštis ir nevaldomas troškimas pažinti ir nesuprantamas, tik dabar patirtas namų ilgesys. Jūra tyliai ošė lyg ramindama.
  Už kopos pasirodė šviesus dangaus lopinėlis. Netrukus mama pabus. Ras mano tuščią laišką - bejausmį grožinės literatūros kūrinėlį. O aš būsiu čia... Už kelių šimtų kilometrų. Už tūkstančio mylių!.. Pažinusi naują pasaulį, bet tokia vieniša jame.
  Nepažinusi naujo pasaulio, bet supratusi savojo pasaulio svarbą pasitraukiau nuo prieš mane atsivėrusios begalybės. Dar ne laikas! Žengiau link šviesaus dangaus kraštelio. Švinta, švinta. Švinta ten, kur namai. Debesys juodi ir balti mainės tarpusavy lyg pianino klavišai. Dabar suprantu. Ir aš paaukočiau savo svajonę dėl Namų. Įmirkusi skraistė tebesaugojo mano pečius. Laikas grįžti.
2006-12-07 14:44
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 8 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2006-12-10 13:30
va va va
Tekstas skaitomas beveik nestringa. Tačiau idėjos pritrūkau.

p.s. pas močiutę irgi buvo šuo Pilkis :)
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2006-12-08 18:54
miriau
patiko nebent pabaiga
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą