Laidotuvės

Visi lėtai lipo iš autobuso ir daugybės automobilių, nešini baltomis chrizantemomis, ir įvairaus dydžio eglišakių vainikais. Turbūt dar niekada gyvenime nemačiau tiek daug žmonių apsirengusių juodai vienoje vietoje, „na nebent banke“, bet... mintys ir vėl norėjo įgyti pagreitį, tik paleisk ir nepastebėsi, kaip niūrų kapinių peizažą pakeis palmės, ir toliau asociacijų virtinė ridensis vis didėdama, kaip pilnėjantis sniego kamuolys nuo kalno. Reikia tvardytis, reikia būti čia ir dabar. Visi ėjo vorele, vinguriuodami antkapių labirintais, link dar vienos skylės šiame liūdesio sklype. Pirmas ėjo mažasis pusbrolis, įspraustas į miniatiūrinį juodą kostiumuką, sulygintais plaukais ant šono, nešinas didžiuliu močiutės portretu, perbrauktu juodu kaspinu. Mano galvoje vėl ėmė siausti: „tas juodas brūkšnys, tarsi simbolizuoja, kad asmuo jau išbrauktas iš gyvenimo“. Už pusbrolio ėjo nutukęs kunigas, nešinas krucifiksu, o toliau visi gimines pagal artimumą. Kažkur eilės viduryje ėjau aš nešinas mūsų virtuvės magnetofonu. Tai buvo vienas paskutinių močiutės noru, taigi aš jį ir vykdžiau. Ji norėjo, kad per jos laidotuves skambėtų dviejų estrados grandų duetu atliekama daina „Mama“. Sakysite jaučiausi kvailai nešdamas magnetofoną ant peties? Nė velnio. Erzino galbūt tik tai, jog daina grojo ta pati be sustojimo, „tarsi nelemtas sansaros rato įrodymas“ viešpatie tikrai reikia, kažką daryt, nes ta minčių košė mane vieną dieną išves iš proto. O dėkui dievui – eilė netikėtai sustojo ir aš atsitrenkiau į priešais ėjusią senutę ir vos spėjau tvirtai sučiupti iš rankų slystantį magnetofoną, kuris tik per milimetrą nekliudė jos žilais šeriais aptrauktos trapios kaukolės. Mano kūnu persirito jaudinanti adrenalino banga ir aš visas įsitempiau. Žmonės ėmė ardyti tvarkingą eilę ir lėtai formavo netaisyklingą puslankį aplink juodą skylę žemėje. Kunigas metė į mane piktą žvilgsnį, atseit „išjunk tą velnio mašiną, kiek galima“ tarsi savo noru aš čia ant kupros vilkau tą sena tarką ir leidau siaubingos kokybės estradą. Paskutinės valios vykdymas vadinasi, ech... paspaudžiau stop ir daina baigėsi skiemeniu „ma“. Į priekį prasiyrė visą tą laiką ignoruoti giedotojai, dvi moterys ir vyras, paslapčia į burnas susikišę mėtinių ledinukų jie užtraukė savo drebančiais, dievobaimingais balseliais „amžiną atilsį“. Duobkasiai spoksojo į duobę paklaikusiom akim, norėdami kuo greičiau atlikti savo darbą ir bėgti pasišildyti  į vagonelį, žmonės stovėjo nudelbę akis, niūrūs. Galiu prisiekti, kad ta senutė, kuriai vos nesutraiškiau kaukolės virė savo džiugesio sultyse, garbindama paskutinius gyvybės syvus. Man viskas buvo perdėm formalu, ir ką gi jūs norite apgauti? Galiu garantuoti, kad beveik visi mąstė, kaip greičiau iš čia išsinešdinus, nes: „skanūs turėtų būti gedulingi pietūs“, „įdomu ką šiandien rodys per televiziją? “, „čia velnioniškai šalta“, „aš šitos senės išvis nepažinojau, tai kokį velnią aš čia veikiu?! ” ir panašiai. Aš taip užsimaniau kažko dramatiško, kad net delnai ėmė drėkti, norėjosi į šitą nuobodų debilišką aktą įvesti šiek tiek spalvų ir dinamikos. „Mintis turi galią“ sakydavo dėdė iš motinos pusės, kuris energijų kokybę matuodavo virgulėmis. Bet man net nespėjus visiškai baigti minties ir pilnai vizualizuoti dėdės veido pasigirdo klyksmas. Viskas vyko labai staigiai. Minia staigiai puolė link duobės. Aš nieko nesupratau. Kas po velnių čia vyksta? Manyti, jog jie visi kažkokios nesveikos ekstazės apimti tiesiog metasi į kapo duobę, ne tik kad prabanga, bet ir mažai realu. Aš prasibroviau prie duobės. Pasirodo mažasis pusbrolis, išdidžiai stovėjęs su senolės portretu netyčia paslydo ir įsivertė  į duobę, bet prieš krisdamas spėjo čiupti kunigą už sutanos ir išplėšti gerą jos gabalą. Dabar jis bliovė dviejų metrų gylyje laikydamas smėlėtoj rankoj juodos medžiagos gabalą. Et... ir tai viskas kas galėjo nutikti geriausio?
Pietums buvo šaltas silkės užkandis, bei maltos kiaulienos dešrelės šutintos raugintuose kopūstuose. Visi valgė tylėdami, daug kas tikėjosi šnicelio ar bent jau apskrudusio bifštekso.