apie lūšį

- Ha! – riktelėjo žvėris, staiga nušokęs nuo obels šakos priešais Kvailystę. – Pagavau!
Kvailystė net stryktelėjo iš netikėtumo.
- Tu esi grobis. Mano grobis! – išdidžiai pareiškė žvėris. Ir treptelėjo letena.
- Čia kažkokia klaida… - pratarė Kvailystė. – Aš ne Grobis. Tikrai.
Ir, kad būtų įtikinamiau, dar papurtė galvą.
- Kaip tai ne? – nepatikėjo žvėris. – Jei aš tave pagavau, vadinasi tu grobis!
- Na… gal tu mane su juo supainiojai? Nes Mano vardas Kvailystė. O šitam sode aš nepažįstu nieko, vardu Grobis.
Žvėris nepatikliai nužvelgė Kvailystę, tuomet pritūpė ant galinių kojų. Kvailystė tuo tarpu apžiūrinėjo Žvėrį. Dabar, kai ji jau šiek tiek nurimo, pamatė, kad tai iš tiesų katinas. Nedidelis dar, o ant jo ausų galiukų sūpavosi mieli kutosiukai.
- O tu visai mielas Kačiukas…- pagyrė žvėrį.
- Aš Lūšis! – pataisė ją žvėris. – Kačiukas tai mano pusbrolis. Ir jis Grobio negaudo.
Paniekinamai papūtė ūsus.
- O tu tikrai ne grobis? – dar kartą pasitikslino.
- Tikrai ne, - patikino jį Kvailystė. – Aš Kvailystė, ir aš čia gyvenu. Gal nori obuolio?
Lūšis tik papurtė galvą.
- Lūšys nevalgo obuolių, - atrėžė. – Jos gaudo Grobį!
Tai pasakiusi susimąstė. Kvailystė atsikando obuolio ir nuspriegė sėkliukę į Lūšį. Ši liuoktelėjo į šalį ir urgztelėjo.
- O galbūt tu žinai, kaip atrodo tas Grobis? – pasiteiravo Lūšis. - Nes man vat pasakė, kad Lūšis turi gaudyti Grobį, o kas jis, tas Grobis, nepaaiškino…
- Nežinau… - papurtė galvą Kvailystė. – Bet jo tikrai nėra čia. Nes aš jau būčiau jį sutikusi. Aš čia gyvenu.
Patikslino ir nusiskynė dar vieną obuolį.
- Tikrai nenori? – perklausė.
Lūšis apuostė obuolį. Paridinėjo jį letena.
- Jis nekvepia kaip Grobis… Ir neatrodo kaip Grobis… Ne, nenoriu, - atsisakė.
Pasikasė paausį ir liuoktelėjo už obels.
- Ir čia nėra… - pasakė. – Na, man laikas. Jei čia Grobio nėra, ieškosiu kitur. Greičiausiai jis pasislėpė. Taip. Jis pamatė mane ir pasislėpė. Tie Grobiai iš tiesų labai klastingi ir gudrūs.
- Galbūt Miške Už Upės? – Kvailystė susimąstė.
- Tikrai! – nudžiugo Lūšis. – Grobiai mėgsta slėptis miške. Ir kaip aš apie tai iškart nepagalvojau? Na, man jau metas. Bėgu. Iki.
Ir nuliuoksėjo taku. Kvailystė pamojavo pavymui ranka, ir pasuko pas vorus, kurie, kaip žinia, mezga geriausius pasaulyje hamakus. O Kvailystė labai mėgo sūpuotis hamake šiltomis ir saulėtomis dienomis.