Pavasaris, nelyg nedrįstantis
praverti vartų jaunikaitis
dar stovi susikibęs
(gal vis dėlto prikibęs?)
su žiemojančia kokete.
Sunarplioti medžių šakomis,
spanguolių guotais prie Dusios
ir bundančių barsukų ūsais -
ironiški kaip priverstiniai jaunieji.
Bet štai, jis geria vaistą
stebuklingą, murma
„haš-du-o“.
Atsikelia pavasaris,
kalavijuotis senas,
kaip kėlesi ne sykį
parmuštas pilies papėdėj
jo brolis uraganas.
Parpuola (kaip algoritmiška!)
šaldytuvo pusseserė žiema
ir išnykdama šūkteli
prakeiksmą jaunikaičiui:
„kad tu savo marškiniuose
neišsitektum, niekše!“