Pliažinės miniatiūros

Mūsų pajūrys vasarą - žmogtraukis. O mūsų pajūrio pliažai- nuogatraukiai. Ir tą žino kiekvienas. Ant jų perguli labai daug žmonių. Per vasarą- beveik visa Lietuva. O kai kurie net po kelis kartus per sezoną.
Pasižvalgykime, kokie žmonės šiandien čia prigulė atgulė sėdo atsisėdo ėjo nuėjo.

Štai žmogus pliaže ima iš maišelio saulėgrąžą, įstato ją tarp dviejų auksinių dantų ir spragt. Žmogus- saulėgrąžą, saulė - žmogų. Gražiai šis dega.
Nedaug tokių kaip jis. Nebuvusių prie jūros nuo sovietmečio laikų. Atvažiavo su šeima (dviem vaikučiais ir žmona) iš Vilniaus, Panerių gatvės, kur gyvena daugiabučio tipo name. Šiais metais jam pasisekė- statybų remonto treste dirbo gerai, suvirino daug sijų, nebuvo jam nei darbo prastovų, atlyginimą pastoviai ir laiku darbdaviai mokėjo.
Tiek metų svajojo apie ją ir štai, pagaliau- jūra! Prieš važiuodamas nusipirko naujas maudymosi trumpikes, vaikams- didelį spalvotą pripučiamą kamuolį, žmonai- kremo tūtelę nuo ultravioletinių saulės spindulių -su numeriu 15 . Kažkas sakė, kad 15 yra mažai, kad reiktų bent 40, bet vyras tų skaičių neėmė galvon- ar durnas keturis kartus brangiau mokėti už tą patį š tik kitam įpakavime- ir taip tų išlaidų dar nusimato: kavinėje prie alaus bokalo pasėdės, vaikus į atrakcioną leis ir t. t.. Šis vyras planuoja 1, 5 savo atlyginimo per šią savaitę prie jūros palikti. Pažiūrėsim kaip jam seksis. Gal ir išdegs.

O štai kitas žmogus, marškinėlius, lyg gandras lizdą, susukęs ant galvos, savo seilėmis laikraščio skiautę prilipdęs ant nosies, vaikšto pajūriu pirmyn atgal. Jo rankoje filosofijos tomų tomas. Vaikšto ir mąsto. Sunku tiksliai atpasakoti jo minčių raizgalynę, bet pabandykime:

Pliažas pliažas pliažas.
Į jį įeinam kaip musulmonai. Nusiaunam batus lyg į mečetę. Priešpliažy.
Tepam kūnus aliejais. Prieš ką blizginam savo kūnus? Kūnus iš bendrojo pliažo, kūnus iš moterų, kūnus iš nudistų, kūnus besislepiančius už palapinių, kūnus mirkstančius vandeny, kūnus iki kaklo įsikasusius smėlyje, kūnus žaidžiančius, besimylinčius, kūnus moterų, kūnus vyrų, kūnus jaunų, senų, vaikų, kūdikių, dar negimusių kūnus?
Išsitepę aliejais ko norim? Blizgėti? Kaip ir visi? POPsuoti tuo blizgesiu?



Štai tokie klausimai! Į juos nėra vienprasmio atsakymo, todėl vyras su tomų tomu vis vaikšto pajūriu ir bando užčiuopti nors dalelę tiesos.
Tuo tarpu kitas žmogus pliaže- poetas. Su popieriaus lapu . Tušinuko galą kramto ir lape kažką įnirtingai brauko. Pagaliau padeda tašką. Prieš mūsų akis gimsta eilėraštis.
Sunku įskaityti, ką jis parašė, nes poetas tuo pačiu lapu vaiko širšę, kuri vis taikosi nutūpti ant jo lipnios ausies:


pliaže guliu šalia vokietės
kaip iš dangaus ji man
prakaituoja net užslinkus debesiui

o aš nors žaislinis
mano ginklas nesukelia skausmo
įspūdį gerą darau

įdomus prakaitas vokiškas lyg sviestas
savo ginklą jos nugara volioju
o ji nereaguoja

lyg volu per asfaltą
garuoja vokietė
prispausta prie smėlio toliau skaito knygą

paskui atsikelia ir brenda
į jūros bangas

apžioju vamzdį paspaudžiu
gaiduką


Į kitus žmones pažvelkime fotografo akies aštriu. Su skaitmeniniu canon fotoaparatu jis aplinką stebi pro vaizdo ieškiklį, todėl jo apžiūros kampas nėra platus. Tyliai, nemačia, prie jo prislinkus, galime pabūti žiuri ir spręsti, kurie jo kadrai geri, o kuriuos ištrinti negaila:


Moteris ant pilvo guli. Jūroje štilis. Ją kelia. Kamuolys iš apačios.

Pliaže palapinė. Ant palapinės krašto džiūsta maudymosi kostiumai. Žmonės palapinėje persirenginėja. Persirengimo būdelė.

Berniukas. Nusilengvina į jūrą. Jo povandeninė srovelė nesukuria sūkurių.

Sportuojantis vyras. Tai matyti iš jo raumenų. Jūroje maudosi kiti. Ne tokie sportiški.

Tai matyti iš jų raumenų.

Tėvas [į]tempia vaiką. Vaikas toli [?] lėks.

Mergaitė neša į jūrą praskalauti savo motinos maudymosi kostiumėlio apatinę dalį.

Moteris su raudona kepuraite. Jos krūtis galima įsivaizduoti. Tolyn į jūrą išplaukia didelis lengvas spalvotas gerai pripūstas kamuolys.

Vyras klausiantis kiek valandų. Žiūrint iš apačios jo krūtinė tanki lyg kalėjimo sienos. Spygliuota viela. Bet iš toliau jis atrodo visai normalus vyras.



Praskrenda malūnsparnis. Akimirksnį statybininko, statybininko žmonos, statybininko vaikų, filosofo, poeto, moters su iškilia krūtine ir kitų, esančių pliaže, žvilgsniai susikryžiuoja ore. Susikirtimo taškas - horizonte išnykstantis malūnsparnis. Šių žvilgsnių susikirtimo schema statybininkui primintų jo virinamas sijas, filosofui - Demokrito sielą, kurią sudaro apvalūs, judrūs atomai ir, kuriems išsisklaidžius, mirštama, poetui- vorą, fotografui-stovą, vaikams- griūnančią Kalėdų eglutę, moteriai- princesės karūną.
O ką ji primintų jums? Rašykite.

Iliustracijos:
čia