Kvepia čiobreliais

Kvepia čiobreliais

    Tą pavasarį, kai dangus griuvo, o varnėnas snape laikė storą duonos gabalą, perteptą medumi, gimiau aš – Andrius Šalpusnis. Kaimynai mane iš karto praminė engėju, niekadėju, nes numanė, kad tėvas mane pagadins. O pravardžių sarašas tęsėsi net tada, kai ant mano antkapio iškalinėdavo įvairiausius vardus. Žinoma, aš nebūčiau buvęs aš, jei nepateisinčiau šių pravardžių. Net ir mano tėvas, man visada sakydavo, kad esu didžiausias lodaris kaime. Iš tiesų tokiu būti mūsų kaime ne taip ir sunku – stovi trys identiškos trobos, prie kurių snaudžia tokie patys šunėkai – visi vienos motinos. O namai ir negalėtų būti ne identiški, nes visos kaimo bobutės viena kitą pamėgdžiodavo. O tai padariusios visiems kaimo gyventojams skųsdavosi:
- Matai, ką Skirgailienė pasistatė kieme? Toks pat akmuo, kaip ir mano kieme, – tačiau niekas nekreipdavo dėmesio, nes ir taip buvo aišku, kad pati Obelienė nuo kažkurios davatkėlės tai nusikopijavo. Taigi šis kaimas, o greičiau vienkiemis, yra tikras davatkų lizdas. Niekas negalėjo praeiti pro jų langus nepastebėtas. Vis ilgos jų nosys styrodavo iš už tankiai nunertų baltų dieninių užuolaidų. O aš buvau itin jų mėgstamas stebėjimo objektas.
Mano tėvas yra itin talentingas mūsų kaimo alkoholikas. Turbūt kad jau kokie dešimt ar penkiolika metų, kai niekas negali pasigirti, matęs Antaną Šalpusnį blaivų. Ir nebepamatys, nes alaus pas mus rūsy yra užraugta dešimt kibirų. Aš ir pats nevengiu į rūsį nusiristi. Ir tam randu vis kitą dingstį.
- Tėvai, einu bulvių atnešti. Šiandien išsikepsim su spirgiais.
- Daryk, ką nori. Tik raugo neliesk. Šiandien pas mane Obelienis ateina, – pas mus visada būdavo svečių. Tačiau blaivūs jie būdavo tik kelias minutes. Nusileidęs į rūsį nieko nelaukdavau. Įsidėdavau kelias bulves į kišenes ir pradėdavau savo šventę. Anksčiau dar pasikviesdavau draugijon ir Dobilėnų Petrą, bet, kai abu gerai prisitvodavom, aš pradėdavau jį mušti. Todėl dabar geriu vienas. Pasiimu ąsotėlį ir sriobiu raugą it barščius. Nuryju paskutinį gurkšnį ir, mėgdžiodamas tėvą, burbuliuoju po nosim:
- Ale šlykštus, tu bjaurybe, - išspjaunu pribyrėjusį šieną iš burnos ir rankove nusivalau zūbus. – Po velniais, visada pamirštu duonos užsikąsti.
Pamatau kampe stovint mylimiausią tėvo grėblį. O kas man girtam? Noriu šiandien būti kareiviu, tai ir būsiu. Vos atkeliu šį gražuolį raudona rankena nuo žemės ir užsidedu ant peties. Šiaip ne taip užlipu laiptais į viršų ir, įkvėpęs gurkšnį tyro, gaivaus oro, apsivemiu. O davatka Skirgailienė bliauna vos per langą neiškrisdama:
- Šalpusniai, abu jūs vienodi. Motina tai bent normali buvo, bet ir ta neapsikentusi jūsų į geresnį pasaulį išėjo. Ja dėta, tą patį būčiau padariusi.
Išsitraukiu iš kišenės bulvę ir sviedžiu tiesiai jai į snukį. Davatka spėja pasitraukti ir išdaužiu langą.
- Pasprink, sena ragana, – ir nukulniuoju link savo naujojo šautuvo. Apdujus jis ne toks jau ir sunkus. Užsimetu ant peties. Ir žingsniuoju iš kiemo į kelią su daina lūpose. Traukiu mėgstamiausią tėvo dainą:
- Ant kalno mūrai, joja lietuviai. Joja joja lietuvaičiai.... – ir kai tik buvau beįsivažiuojąs, iš už savo baltos užuolaidos išlindo senė Skirgailienė:
- Stot, Šalpusni! – aš sustoju, kaip per muštrą: ranka prie šono, kita prispaudžia naująji šautuvą prie peties, kojos įtemptos lyg pagaliai, raišteliai net atsistoja piestu. – Greit nešk grėblį tam savo alkoholikui tėvui, nes kai nueisiu ir jam pasakysiu, kad vėl jį pavogei, tai bus tau, akiplėša, riesta. Tikiuosi, kad jis bent tai sugebės tinkamai padaryti. – Aš vėl išsitraukiu iš kišenės bulvę ir sviedžiu ją tiesiai i davatkos snukį. Šį kartą taikliai. Pažiro stiklai. O  jos silueto lange nebesimatė.
- Še tau, bjauri raga, – ir nužingsniuoju tolyn sau tęsdamas savo pamėgtą dainą.
- Ei, Šalpusni, kur trauki su muškieta? – išgirstu pažįstamą balsą.
- A, čia tu, Dobilėnai. Einu ruskių šaudyti. Pamatysi, šį kartą man tikrai pavyks nors vieną jų nušauti.
- Nė velnio, asile. Tu nesugebėtum net šios gatvės tiesia vaga pereiti, tai ką čia apie ruskius dar kalbi? – juokdamasis jis man atrėžė. Nieko nelaukdamas nusimečiau nuo peties šautuvą ir nusitaikiau į Petrą ir tik kad pykšt pykšt. Petras susvirduliuoja ir kaip tik įmanydamas įtikinamiau miršta. Griūdamas dar atsitrenkia į tvorą ir atsimuša į kietą žvyrą.
- Tas kvailys net necyptelėjo – gerai būsiu išmokęs! – sušnabždu sau.
- Andriau, Andriau. Ar užuodi? – tyliai išlemena Dobilėnas. – Ar užuodi, kaip skaniai kvepia čiobreliai? Kaip skaniai kvepia. Nuskink man vieną iš jų prieš mirtį. Noriu juos pauosti paskutinį kartą. O... štai ir varnas skraido, suka ratus aplink mane. Dieve, aš tuoj būsiu pats tikriausias lavonas.
- Medus! – rėkiu. – Duona su medum. Kiek daug medaus. Pone Skirgailiene, aš jau seniai tiek daug skanaus medučio nesu uodęs.
- Duona? Medus? Kur? – tik stryktelėjo ant kojų ir pradėjo godžiai uosti orą. Visa mirtis iš karto išgaravo. – Asilas tu Šalpusni, vėl mane apgavai. Šį kartą tau tikrai taip lengvai neatleisiu, -  ir nukiūtino į savo kiemą vis bandydamas naiviai užuosti šviežios duonos su medumi kvapą. Bet ir kvailys, tikras asilas tas Petras. Negaliu patikėti, kad jau penktą kartą jį taip pat apgavau. Pasitempiu kaip kareivis ir vėl, pastatęs raištelius piestu, krūtinę išpūtęs, kaip gaidys, žingsniuoju sau parado žingsniu per kelią.
- Ant kalno mūrai, joja lietuviai. Joja, joja lietuvaičiai. Neša, neša... – ir vėl mane pertraukė. Nebegaliu pakęsti šio nelaimingo vienkiemio.
- Ei, Šalpusni, ar tik nesiruoši vėl į karą? Ar vėl eini miško broliams į talką? – ir leipsta juokais į medį atsirėmęs ištįsėlis – Obelienis Jonas.
- Ne tavo reikalas, nelaimingas ištįsėli. – atkertu tam asilui, kurio galva remia pirmas ąžuolo šakas.
- Tai ką, vėl su grėbliu eisi šaudyti ruskių? Žiūrėk, kad taikliai šautum, nes gali ir nebegrįžti pas mus.
- Tfuu, idiote. Čia ne grėblys, o pati tikriausia muškieta. Matau, kad nieko nenutuoki apie tikrą karą, todėl neturiu, ką tau pasakyti, ištįsėli, – po šių žodžių tik spėju pamatyti, kad Jonas švystelėjo akmenį ir tą pačią sekundę supratau, kad krentu į kvapnią pievą.
- Štai ir po tavo nuostabiojo šautuvo, Šalpusni Andriau, –  paėmęs jį gerai įsiūbavo ir metė taip aukštai, kaip tik sugebėjo. Mano puikioji muškieta tvirtai įkibo pačioje ąžuolo viršūnėje. Aš jos niekaip nepasieksiu. Net negaliu pajudėti. Guliu aukštoje žolėje. Dabar ir pats užuodžiu, kaip skaniai prieš mirtį kvepia tie čiobreliai. Matau vieną. Jis visai netoli mano rankos, bet negaliu jo pasiekti. Taip sukasi galva. O... štai ir varnas. Kaip jis aukštai skrenda. Kaip jam nedaug tereikia, kad pasiektų šią nuostabią mėlyną žydrynę, kurioje ratilais sukasi debesys. Staiga varnas kranktelėjo ir nuskrido. Matyt, man dar ne metas mirti.
Atsikeliu iš žaliuojančios pievos ir, pažvelgęs į savo nuostabųjį naują šautuvą, nueinu keliu. Koks aš kareivis be šautuvo, be stovinčių raištelių ir be išpūstos krūtinės? Ne kareivis aš, o nevykėlio sūnus. Taip ir kiūtinu ilgu žvyrkeliu. Jau nebesinori dainuoti tų nuostabių eilučių, kurios niekada nedingdavo iš mano lūpų.
- Ei, Šalpusni, tai kur tavo gražusis šautuvas? Ar tik ne medy kabo? – pradėjo iš pasitenkinimo žvygauti Doblėnas. Taip juokėsi, kad vos nepaspringo dideliu duonos su kvapniu medumi kąsniu. – Tu matai, ką aš valgau, kvaily? Taip, tai pati skaniausia duona pasaulyje su medumi. Tu niekada jos taip ir neparagausi, nes tavo tėvas verčiau išgers nei tau nupirks šio skanėsto.
Išsitraukiu iš užpakalinės kišenės laidynę. Dobilėnas vis puto savo riekę duonos. Man net seilė tįsta. Pasiimu patį didžiausią akmenį, kokį tik teko rasti ant kelio, ir į statau jį į gumą. Įtempiu ir nusitaikau. Akmuo paleistas. Skrenda sunkiai, bet neabejoju, kad pasieks tikslą. Petras, nekreipdamas į pasaulį dėmesio, vis čiaumojo savo duoną, kol vienas kąsnis užstrigo jam gerklėje. Likusi riekė iškrito iš rankos ir medum į apačią palietė žvyrą. Ir šį kartą jis krito labai įtikinamai. Gerai išmokiau. Galva atsitrenkė į tvorą ir krito it bulvių prikrautas maišas ant žemės. PATAIKIAU. Nukritęs išgulėjo gal penketą minučių, bet taip ir nepaprašė manęs jam atnešti tų be galo kvepiančių čiobrelių. Nebesakė, kad mato juodą varną. Nieko. Visiška tyla.
- Ei, Dobilėnai, Skirgailienė atneša dar daugiau duonos su medumi. Petrai, ar užuodi? Umm kaip skaniai kvepia. Petrai, Petriuk, kodėl netiki? – pribėgu prie vaiko ir matau jo mirtimi dvelkiantį žvilgsį. Jis žiūri, bet nieko nebemato. Iš viršugalvio srūva švelniai rausvas kaip mano šautuvo buožė kraujas. Pakeliu didžiąją riekę duonos ir kandu kartu su žvyru. Pajutęs šlykštų kraujo skonį išspjaunu ir it pamišėlis pasileidžiu bėgti. Bėgu kiek įkabindamas, net nejaučiau, jog užkliūnu, tik bėgu ir bėgu. Pažvelgiu į Skirgailienės trobą – tuščia. Langas išdaužtas, ant palangės guli mano bulvė. Įbėgu į pievą, kad nusiplaučiau rankas rytine rasa. Tokios jos dabar nešvarios, tokios raudnos.
      Įskuodžiu į čiobrelius ir griūnu. Braukiu per juos rankomis, bet mano veidas šaltas. Neverkiu. jaučiu, kad mane stebi mamytė, bet viduje man taip šalta ir nejauku, nes žinau, kad mano mamytė ant manęs pyksta. Ji man šiandien jau nebeduos kasdieninių skanėstų, kuriuos duodavo ankščiau. Suprantu – nenusipelniau aš jų. Girdžiu, kaip skardžiai suklykia juodas varnėnas ir jaučiu, kaip švelniai ant manęs užgula šaltas šaltas dangus.