Apie fotografiją

          Anksčiau aš turėjau savo tvirtą nuomonę apie fotografiją. Esu gamtos vaikas: mačiau tūkstančius saulėlydžių, pievų ir miškų visais metų laikais, šimtą kartų leidau laiką stebėdama, kaip keičiasi dangus nuo saulėlydžio iki saulėtekio, nuo ryto iki vakaro, nuo rudens iki pavasario. Skaičiavau žvaigždes, debesis, vienišus medžius šalia kelio, mačiau jų įvairiausių formų, liūdnų ir linksmų, kažką primenančių ir ne. Stebėdavau žiogus, drugelius, vabalus: ant gėlių, žiedlapių, smėlyje, žolėje, voratinkliuose. Galvodavau, koks įdomus tas apskritimas, kuriame mes gyvename, koks įvairus tas kelias nuo manęs iki kiekvieno horizonto taško, nuo manęs iki kažko. Ir oras. Jis irgi turi spalvą. Kartais ji būna oranžinė, maniau, galima būtų numesti apelsinų ant takelių, tada visi pastebėtų, koks oranžinis yra oras. Kartais ji būna geltona kaip citrinos, dažniausiai rytais, kartais pilka, žydra, balta, juoda ir taip toliau.,, Kokia graži nuotaika lauke, kaip švelniai bangos atsimuša į mano kojų pirštus, kai aš įmerkiu juos į jūrą, koks juokingas šis vabalas, kurio vardas boružė “ – sakydavau aš. Tada aš žinojau, kas yra fotografija ir turėjau apie ją tvirtą nuomonę.
          Pažiūrėk, kaip gražiai spinduliai braunasi pro medžių lapus, sakydavo mano draugė, kai mes vaikščiodavome miško takeliais. Būtų tobula nuotrauka, sakė ji. Bet man užtekdavo miško kvapo, kai po to vaikščiodavau miesto gatvėmis, kai guldavaus, sapnuodavau, eidavau į darbą. Man užtekdavo žinojimo ir jausmo, jūros artumo jausmo: kad ji ten, kažkur toje pusėje, kad ten vėjas, žuvėdros ir ramu. Man užtekdavo savęs, kur kaupėsi spinduliai, upeliai, debesys, kur kaupėsi  palaima jaučiant, kaip ant tavo rankų ir veido krenta lietus ar sniegas. Viso to man užteko iki tos dienos, kai aš pirmą kartą paėmiau į savo rankas fotoaparatą, kai nuspaudžiau mygtuką, užteko pirmos savo nuotraukos, kad mano nuomonė apie fotografiją pasikeistų.
          Pasaulis mainosi per naktį, kad ir ką turi žmogus, turi tik vieną akimirką, kad ir ką mato žmogus, mato paskutinį kartą. Negalėčiau tiksliai nupasakoti, ką aš suvokiau, galbūt tai yra laikinumas, laikas, gal aš tiesiog supratau, kad manyje nebeliko vietos naujiems saulėlydžiams, kad esu pilna vaizdų, bet dabar noriu jų apčiuopiamų, tikrų, o ne pakeistų mano vaizduotės ar sklerozės.
Kalbėti apie tai, kad fotografija yra akimirkos įamžinimas ar sustabdymas būtų per daug banalu. Visi tai žino arba kažkur girdėjo. Man fotografija yra daugiau. Tai galimybė gyventi iš tikrųjų, apčiuopiamai, egzistuoti pačiam ir suvokti, kad kiti taip pat egzistuoja, tai galimybė tiesiogiai įsilieti į pasaulį ir pasiimti jo truputį. Fotografas kaip niekas kitas suvokia gyvenimo laikinumą. Jei fotografai dar ir rašytų – jie būtų puikūs egzistencialistai. Fotografuoti vadinasi turėti galimybę būti tarp, tarp tos valandos, kuri praėjo ir tos, kuri ateina, tarp to, kas dabar ir to, kas išnyksta. Fotografai tą žino, jaučia, todėl jie daug tyli.
Ar tu kartais nebijai eiti į gatves ir žiūrėti į tuos visus žmones, žiūrėti, kaip jie žiūri į tave, matyti jų akis, milijoną akių per dieną: piktų, gražių, liūdnų, abejingų, draugiškų, žvėriškų, siaubingų, ramių, apdujusių, ar tu nebijai, klausia manęs draugė, ta pati, su kuria kartais vaikštom miško takeliais, ta pati, kuri sakė, kad būtu tobula nuotrauka, bet niekada nefotografavo. Ne, aš nebijau. Nes gatvėse medžiai, nes medžių šešėliai krenta ant veidų, nes krenta spinduliai, o balose atsispindi namai, dangus, mūsų žingsniai. Nes gatvėse vanduo bėga nuo stogų: stovėk ir klausykis. Nes gatvėse žmonės: vienas eina nepatenkintas, nes jam sušlapo kojos, kitam pateko į akį musė, atleiskit man, bet tai labai linksma, vieni žmonės vienaip prisidega cigaretę, kiti – kitaip, vieni žmonės vienaip susigūžia kai lyja, kiti – kitaip. Gatvėse būna daug vaikų. Man geriau būti namie, tarp buto sienų, ten man saugiau ir jaukiau, sako mano draugė, o aš galvoju, turbūt tau daug geriau namie, nes tu nematai, nestebi, nesigroži. Nes nefotografuoji.
Fotografuoti gali pradėti. Kada tik nori. Kada tik nori gali pradėti grožėtis pasauliu ir pamilti visus kartu su tavimi gyvenančius padarus. Tik nereikia manipuliuoti.