Acetoniniai grybai (1). Juodasis magas

Ankstesni skyriai: Prologas, ...

O viskas prasidėjo vieną vėlyvą rudens popietę Vilniuje, Užupio rajone. Kiek atokiau nuo vietinės faunos pamėgtų girtavimo taškų, svyruoklių berželių paunksmėje stūksančiame name gyveno vienas iš pagrindinių šios istorijos herojų. Tai buvo tiksliųjų mokslų studentas Šešėlius. Šią pravardę jis įgijo visai ne todėl, kad mėgo tamsias bei niūrias vietas (nors tai taip pat ne paslaptis), tačiau dėl to, kad laisvalaikiu praktikavo juodąją magiją. Iki galo šiaip nebuvo aišku, kokiomis būdo, laiko ir vietos aplinkybėmis jis jos išmoko. Ar paveldėjo iš tokių į užsienį emigravusių giminaičių kaip Koperfieldas, Bleinas ir Vanga, ar tiesiog perprato tamsiosios pusės principus žiūrėdamas „Žvaigždžių karus“ bei „Discovery“ televizijos kanalą.

Kad ir kaip bebūtų, kad ir kaip nesinorėtų tikėti, bet jaunuolis tikrai turėjo paslaptingų galių ir pasitaikius palankiai progai jomis pasinaudodavo. Štai, sakykim, buvo atvejis, kai naktį gatvėje jis sutiko jau valandą nerūkiusių ežiukų kompaniją.

- Ė, duok rūkyt, – išrėžė savo firminį pasisveikinimą vienas iš ežiukų, letenoje žaismingai vartydamas beisbolo lazdą.

- Sunkusis akmuo, - tarė Šešėlius.

- Ką pasakei? – užriko dar vieną mintinai iškaltą frazę piktasis ežiukas, bet beisbolo lazda iškrito jam iš letenėlių. Nežinia iš kur atskriejęs akmuo pataikė vargšeliui tiesiai į spygliuotą pakaušį.

- Aš pasakiau... – Buvo bepradedąs juodasis magas, bet užtilo, susizgribęs, jog kalbasi pats su savimi. Ežiukas, turėjęs artimų trečiojo laipsnio kontaktų su neatpažintu skraidančiu akmeniu, gulėjo ramiai paniręs į komos būseną. Pamačiusi neutralizuotą ganytoją, jo banda išsilakstė kas sau.

Panašius atvejus Šešėliaus gyvenime dar ilgai būtų galima vardinti, tačiau kiekvieno akmens masei, tūriui ar kampiniam greičiui apskaičiuoti neužteks net viso popieriaus, jei šiam pagaminti iškirstume visą Labanoro girią.

Laisvą nuo studijų visiems gerai žinomame Vilniaus universitete laiką jaunasis magas mėgdavo leisti namuose prie kompiuterinių žaidimų. Jis įsivaizduodavo esąs tas paskutinis bosas, piktasis burtininkas, ketinantis sunaikinti šį apgailėtiną pasaulį. Tačiau kaip kad žaidimuose visada gėris nugali blogį, taip ir tikrovėje Šešėliui niekaip nepavyko išsikviesti kiek didesnio meteorito, galinčio nuo Žemės paviršiaus nušluoti visą Vilnių kartu su Švenčionimis, Trakais bei Ukmerge. Atskridę akmenėliai buvo labiau panašūs į ezoterinių prekių vitrinose sukrautus talismanus ir nė iš tolo nepriminė visa griaunančio armagedono.

Ir taip, tą pačią vėlyvą rudens popietę, Šešėlius sėdėjo savo kambaryje, įdėmiai žvelgė į kompiuterio ekraną ir linksmai sukinėjo vairalazdę. Pirmyn, atgal. Į viršų, į apačią. Į kairę, į dešinę. Tiek nedaug betrūko ir... Ir pasigirdo skambutis į duris. Apsitaškęs prakaitu ir apsiputojęs iš pykčio studentas nužingsniavo durų link. Jis žiauriai nemėgo, kai kas nors jį trukdydavo tų gana ilgai trunkančių žaidimų seansų metu. Nespėjęs iki galo atlapoti lauko durų, Šešėlius buvo priverstas atšokti atbulas, mat į vidų tarytum vėjas niekadėjas įsiveržė uždusęs paštininkas ir atkišęs popiergalį pareiškė:

- Jums skubus registruotas laiškas. Pasirašykite štai čia, čia, čia, čia, čia...

Kol vargšas magas ties kiekviena paštininko pabaksnota vieta keverzojo „Š“ raides, pastarasis įdėmiai apžiūrinėjo kliento butą ir preliminariais skaičiavimais nustatinėjo, kiek šis paliks jam arbatpinigių.

- Baigta, - apsidžiaugė paskutinę varnelę ant „Š“ padėjęs Šešėlius ir, iš paštininko rankų ko ne per jėgą išplėšęs gautąjį laišką, išgrūdo jį atnešusį veikėją lauk.

- Prakeikti studentai, - nusispjovė ant durų paštininkas ir ėmė leistis pirmojo aukšto link.

Tuo metu, šiaip ne taip atplėšęs sandariai užklijuotą voką bei ištraukęs vakuumu dvelkiantį popieriaus lapą, Šešėlius perskaitė:

- Mielas, paveldėtojau, jums pasitaikė neįkainojama proga sudalyvauti grafo Zuokulos turto dalybose. Amžinąjį atilsį suteik jam Viešpatie. Testamentas bus skaitomas X dieną (būtent tą pačią, kurią vyko visas veiksmas), 18 valandą, +2 GMT, V. Grybo gatvėje esančiame Zuokulų šeimos dvare. Dalyvavimas nebūtinas (supraskite kaip „daugiau liks kitiems“).

Studentas susimąstė. Juk ne kas dieną atsiranda kažkoks turtingas giminaitis, trokštantis tau po mirties palikti aukso skrynias. Na, gal tik kas antrą, ar kas trečią dieną. Nieko nelaukęs naujai iškeptas milijonierius šoko į batus ir pasileido tekinas į V. Grybo gatvę. Pakeliui dar įsirėžė į tą patį paštininką, kuris čia pat kieme sutiktai nepažįstamai močiutei pasakojo, koks įžūlus ir niekingas yra šiuolaikinis jaunimas. Negirdėdamas, ką su tokiais kaip jis rusai darė per karą, Šešėlius skuodė besiruošiančiomis piko valandai Vilniaus gatvėmis.