tiksėjimui ant sienos

Suklupęs Dorianas Grėjus
Po tavo kojom numetė portretą
Išsinešei medinę pamirštų šventųjų
Tylą. Žolėtom upėm nuvingiavome
Paliks numirusių
Vabzdžių plaukimą
Įkalintą kadaise kažkieno aky
Beglobis rudeniškas rūbas
Mus sulygins ir išbyrėsime
Monetom vario į naktis. Kaitrioj tyloj
Į upę grimsime saulėlydžiais
Ir nežinodami
Ryte mėginsim patekėt