Rūmai

Ilgai slėpiau. Ilgai tylėjau. Tebemanau, kad esu nekompetentinga, kad ši tema (ne pasirinkta, bet iškilusi iš vidinės kovos tarp „manęs“ ir „manęs“) tik pabrėš mano neišmanymą, atskleis mano asmenybę per paralelizmą, gretinant mane su aktoriumi, kurio vienas iš vaidmenų yra aikštingas penkerių metų vaikiščias, besiveržiąs kalbėti apie seksą. Ta maža, artimiausia man visuomenės dalis teigia, kad esu scholastė, kad man trūksta patirties,  kad nebrandumo ir perdėto aktyvumo mišinys skaudžiai iškreipia mano, kaip asmenybės, veidą, kad mano nuomonė nėra vertinga kaip atskiras vienetas, ir kad neturėčiau jos išsakyti. Aš neketinu išrėkti ar pašnibždomis sukuždėti kelias radikalias ir kategoriškas frazes. Kam to reikia?
Ilgai rinkau po vieną snaigę ir bandžiau pastatyti rūmus pagal antikinį pavyzdį. Bet ir vėl kartoju: „Kam to reikia? “. Juk aš esu aš, antika jau įrašė savo auksinę plokštelę (beje, renesansas jai padovanojo pop karalienės atributiką, pakoregavo jos dogmatiką ir leido jai vėl sušvytėti). Aš gyvenu XXI amžiuje, moderniosios istorijos laikotarpiu, todėl gal ir mano architektūroje turėtų atsispindėti šiuolaikinės visuomenės aktualijos, moderniųjų idėjų dvelksmas? Aristotelis sakė, kad drąsa yra perteklius ir kartu su stoka priklauso blogiui. Visada tylomis sau maniau, kad verčiau tegul myli arba nekenčia, bet tik tegul nelieka abejingi. Homo sum. Visa, kas žmogiška, – mano.
Nuo pat vaikystės iki šiol mane domina vienintelis metafizinis klausimas – apie Dievo buvimą. Intuityviai jaučiu, kad dieviškąsias saulėgrąžas gliaudo ne vienas mano kartos žmogus. Tai sąlygoja įsivyraujantis laisvamaniškumas, šeimos, kaip fizinio ir dvasinio vieneto, susilpnėjimas, liberalizmas, mokslo pažanga. Kai buvau vaikas, daug laiko praleisdavau su močiute, ji buvo praktikuojanti katalikė. Kiekvieną vakarą, prieš miegą, kalbėdavau poterius, karštai dėkodavau Dievui ir prašydavau jo malonės. Jausdavau sąžinės graužatį, jei būdavau pernelyg pavargusi melstis. Dievas man buvo moralinė norma, ramstis, atskaitos taškas, kuriant individualią pasaulio viziją, ir pareiga. Tikriausiai pagarba močiutei, noras parodyti jai savo meilę, troškimas, kad ji būtų laiminga, baimė, kad galiu ją nuvilti ir suteikti skausmo, labiausiai mane skatino dalį laisvalaikio skirti Dievui. Bet laikui bėgant situacija kito. Man vis didesnę įtaką darė tėvai, kurie jau nebeakcentavo bažnytinių vertybių. Kol jaučiau pareigą močiutei, tol tikėjau, netgi kartais jusdavau tą saldų iš atsidavimo gimstantį pasitenkinimo jausmą. Gyvenimas su tėvais laisvino mintį, ėmiau abejoti Dievo egzistavimu. Nors žvelgdama į kiekvieną materialų kūną, negalėdavau pamiršti koncentruotos daugumos, ypatingai vyresnių žmonių, nuomonės, plačiai įsišaknijusio stereotipo. Krikščioniška dvasia dar neapleidžia pasaulio ir teigia, jog jis yra Dievo kūrinys – stebuklas. Bet visgi  - Vivere est cogitare, cogito ergo sum. Abejonės skatino mane tyrinėti save, aplinką ir literatūrą. Daug skaičiau. Mano rankos laikė bibliją, jos interpretacijas, filosofinius veikalus, kurie neigia, teigia ir nagrinėja Dievo egzistenciją ir jos užkulisius. Kaskart prieidavau vis kitą išvadą, bet nenustojau domėtis. Galų gale prioritetai pažiro it spalvoto stiklo rutuliukai. Nebežinojau, ką labiau vertinti - potyrius ar mažytes literas pageltusiuose popiergaliuose. Didysis daktaras Faustas sufleruoja griebti gyvenimą ir pulti į Mefistofelio glėbį. Seneka – atsisakyti malonumų ir atsiduoti filosofijai. Kur pradingo „aukso vidurys“ kartu su pačiu Aristoteliu?
„Dievas mirė“  - sako man ir visiems norintiems išgirsti Nietche‘s pranašas Zaratustra. „Dievas sūnus, Dievas tėvas ir Šventoji dvasia“ – nepaliaujamai kartoja Biblija. Kartų kartos, vaikų vaikai abejoja ir renkasi sau parankesnį variantą, tą, kuris labiau tinkamas užtikrinti sąlyginei ramybei. O tiesa? Kas yra Tiesa? Tiesos? Galbūt jos. Man pasaulis su Jėzaus atpirkėjo statula priešaky darosi siurrealus. Ateina ekstravagantiškasis Dali, pasipuošęs tobulai riestais ūsais, ir ima austi didelius ilgakojus dramblius, nutysusius, tirpstančius, laikavagius laikrodžius... ir dar daug kitų genijaus ranka prikeliamų gyvenimui vaizdinių. Po truputį bet koks kategoriškumas įgauna senienos atspalvį, dvelkia naftalinu ir pelėsiais. Tikriausiai tiek Nietsche, tiek ilgaamžė Biblija (žvelgiant į vis laisvėjantį  ir prarandantį galią Vatikaną) jau lyg ir atgyveno savo aukso amžius. Klasika.
Gal visuomenė subrendo naujam požiūriui? Ji jaučia laikinumo jėgą, ji nebetiki viduramžių amžinybe ir begalybe, XX amžiaus interpretacijų galia, ji pagaliau ima suprasti akimirkos svarbą. Ateities lūkesčiai yra svarbūs, tačiau jie nėra gyvenimo pagrindas. Mirties baimė padedama į spintą šalia senų kailinių. Auga žmonių sąmoningumas. O metafizika? Ar ji nepasimeta stiklinių dangoraižių, darkančių Nėries krantinę, panoramoje?..
... žmonės nori virš didelės ir prabangios lovos pasikabinti dvasios atramą – Dievo simbolį. Bet ar kryžius tam vis dar tinka? Ar kančia vis dar pajėgi išreikšti šiuolaikinio žmogaus dvasinę būseną? Ko trokšta žmonija?
Modernaus visagalio Dievo?