Plonytės rankytės mažyčių kūnelių karalystėje

Tomas lėtai pakilo iš suglamžytos medvilnės patalo. Kojas permesdamas per lovos atkaltę jis sutraukė savo pižamines kelnes į šortus. Minutėlę palingavęs galva ir surauktu veidu jautriai pamirkčiojęs akimis, jis apsirengė ne itin geros kokybės džinsus, užsimetė juodus kiek bluktelėjusius marškinėlius ir pajudėjo virtuvės link.
  Mama kepė lietinius. Tomas niekad nelaukdavo valgio ruošimo pabaigos, todėl ir šį kartą tiesiog pakišdavo ranką mamai po alkūne ir traukdavo iš lėkštės dar šiltus, vietomis patamsavusius blynus. Tiesa, kaip visuomet, mamai trūko kantrybė ir nuleidęs galvą Tomas iškėblino į laiptinę, o poto ir į šiltą bobų vasaros orą.
  Žmonių gausa tokiomis dienomis tiesiog stebino - sukriošusios, keptais kopūstais ir svogūnais prasmirdusios bobulės „ganė“ anūkus, dar visai jaunos mamos kratė vėžimėlius su naujagimiais, o visi Tomo amžiaus vaikigaliai stovėjo apspitę vieną medį.

  Kiekvieną Tomo judesį palydėdavo šūksniai. Jis žvelgė į susirinkusiuosius iš aukšto. Visas pasaulis buvo jo arena, ir visi žmonės - jo publika. Jis mostagavo rankomis, o jausdamas rimstantį susižavėjimą parodydavo kokį triuką. Jis šokinėjo ant liaunų šakų, ore vartė savo kūną, kartkartėm susirinkusiai miniai parodydavo vieną kitą, vis skirtingą salto.

  Netrukus vaikai pastebėjo jį, besiartinantį prie susirinkusiųjų. Vieni ištiesė ranką, kiti tiesiog nusuko žvilgsnius. Bet visi ilgainiui ėmė ignoruoti jo buvimą. Tomas stengėsi prasibrauti į priekį, bet plonyčių rankyčių banga jį vis nustumdavo atgalios.

  Minia jį praleido. Jam judant tarp gležnučių vaikiščių kūnų kiekvienas stengėsi jį paliesti, bet jam tai buvo nė motais. Jis tvirtai žengė pirmyn ir akylu žvilgsniu nutvieskė tuos mažvaikius.

  - Kas ten vyksta? - Tomo klausimas skambėjo lygiai taip gležnai, kaip pats jis atrodė smulkučių kūnelių karalystėje.
  - Nieko ypatinga. Justas... ir vėl...

  Tomas žaibiškai jį sugavo. Jis ir vėl tapo didvyriu. Jis pagavo nuo liaunos šakelės krentantį Justą. Jis greitas, vikrus, stiprus ir drąsus. Dabar visi susirinkusieji jį garbins.

  Minia staigiai išsislakstė į šonus. Tik vienintelis Tomas liko stovėti. Ir netrukus pasigailėjo. Ne itin sunkus, bet ir ne lengvas Justo kūnas nusileido tiesiai ant berniuko. Visomis kūno dalimis Tomas susmigo į retą žolę. Skaudėjo.
  - Traukis nuo manęs, kvaily! Bent kartą įsikalk sau į galvą - tu tik paprastais vaikas. Nėr ko čia po medžius karstytis ir kitiems parodymus rengt. Vis tiek nieko ypatingo nesugebi!