Pusantro arklio

Kadaise Paurakiemyje gyveno kailiadirbys, kuris turėjo pusantro arklio. Niekada tuo nebūčiau patikėjęs, jei ne ši istorija, kurią ketinu papasakoti.

Tai buvo keista diena. Niekaip negalėjau suvokti, kad miestas per naktį taip stipriai pasikeitė. Traukinių bėgiai priminė aštrius besikryžiuojančius peilius, ir judėjo tarsi žirklės, valdomos įgudusio siuvėjo pirštų. Dažnai matydavau žmones, kiūtinančius per draudžiamą bėgių teritoriją, o dabar ši vieta priminė giljotiną, ir niekas nedrįso jais vaikščioti. Maža to, stovėti ant perono rodėsi tas pat, kas stovėti ant bedugnės krašto – stipresnis vėjas ar netikėtas neklaužada galėjo stumtelti ir pasmerkti pražūčiai.

Traukinys atvažiavo. Išlaipinęs kelis žmones, atviromis durimis pajudėjo į priekį, palikdamas šimtus nustebusiųjų, nespėjusių įlipti į traukinį. Neveikė stabdžiai. Didžiulė mašina braukė šonu į peroną, matyt bandydama bet kokį stabdymo būdą, bet viskas buvo veltui. Traukinys sustojo tik užvažiavęs į kalną. Taip ir liko ten stovėti, ir iki šiol tenai tebestovi.

Prasidėjo keistos dienos rytas, tos dienos, kai visas miestas buvo pasikeitęs. Man reikėjo nuvykti į Paurakiemį, tad esant tokiai traukinio padėčiai, sėdau į taksi. Vairuotoja buvo pagyvenusi moteris. Plaukus užsikėlusi ant viršugalvio, ji primygtinai demonstravo savo keistą pulsuojantį gumbą pakaušyje. Tai buvo aneurizma. 

Akimirką žvilgsnis nuklydo pro šoninį automobilio langą. Tenai pamačiau arklį. Tiksliau pusantro arklio. Taip taip. Aiškiai mačiau pusantro arklio, įkinkyto į vežimą. Pirmasis arklys buvo kaip arklys - keturios kojos, liemuo, galva - o antrasis ėjo iš paskos ir teturėjo pusę liemens ir galines kojas.

Kai pagaliau atsidūriau Paurakiemyje, iš karto nuėjau už šiaurinės namo sienos pažiūrėti, kaip atrodo dideli grioviai, kuriuos išrausė sodo kurmiai. Mano lovos galvūgalis visada pasuktas į Šiaurę. Kelias naktis girdėjau, kaip šiaurinėje namo pusėje kažkas krebžda. Paskui aptikau šiuos griovius. Dabar  jie nebuvo nei padidėję nei sumažėję, tad mąsčiau, kaip juos užtaisyti. Tą akimirką išsigandau, nes pamačiau tiesiai į mane lekiantį pusė arklio. Juk jis buvo be galvos, tad susikalbėti su juo ar jį sulaikyti būtų buvę neįmanoma, o jei ir įmanoma, tuo metu nieko protingo nesugalvojau. Kai jis buvo visai šalia manęs, pasitraukiau į šalį, ir jis nugarmėjo į pačią didžiausią duobę už šiaurinės namo sienos.

Užtaisiau griovius žvyru, o pusė arklio kartu su didžiausiu kurmiu tapo gerais draugais, po žeme sriūbčiojo arbatą ir dalinosi įdomiais gyvenimo nuotykiais, apie kuriuos papasakosiu kiek vėliau.