Prie upių švokštimo

anapus gintaro lukšto,
plonyčio it voratinklio gijos,
gula drugiai pavyzdiniais inkliuzais -
gulsim ir mes,
ne drugiais, į sakus

prie upių švokštimo
laidojau drugio akis,
kurios dabar nuo mano stalo
kužda, ką regėjo
kol sakai neištirpdė vyzdžių

“ten senukas nuo liepto į skudutį pūtė,
o iš miško eglišakėm ir riešutais dvelkė
net prikritus lig kelių žiemos“

tėti, kai manuose plaučiuose
nebeliks vietos orui,
noriu ties upe į žemę -
gulsiu ir aš,
ne drugių akimis, o inkliuzu