Ankstyvon žiemon įspindęs rudenio
Dangus ir šaltas elnio pūstas rūkas
It garas, iš krematoriumo burnos
Iškritęs, debesyse susipina,
Bet aš tebematau tą šaltą kryžių
Mažoj troboj ant kranto akmenų.
Rūkas neklaidina - paima parankėn.
Jis išgaruoja, aš irgi palengva tirpstu
Tamsiose eglių geometrijos šakose.
Paukščiai seniai nebesuka lizdų.
Išskrieju beržo tošies atvirlaiškiu
Upėn, kuri mane kaip sielį plukdo.
Troboj, tame balsvų dūmų ilgesy,
Pakloju patalą neminkšto sniego,
Nutolstu, ramiai pagoniškai užmiegu.
Nors nebundu, nešuosi sunkią
Ąžuolinę pranašystę, o šlubas takas
Man seka pasaką nuo slenksčio
Durų, kurių atverti nebemoku.
banguotas tekstas.
manau tau kantrybės sėdint prie tekstų grynumo trūksta :)
pritariu vilnelei dėl nuvalkiotų frazių. gali juk ir savaip, tai kam jamt kas visai neveža?
labiausiai man patinka kūriniai ar kūrinėliai, kurių vienąkart perskaičius nesuprasi. tik po kelių.. pirmąkart- apčiuopi skambesį ir apsipranti su juo, antrąkart- grožiesi neįprastais žodžių junginiais, o kokį trečiąkart jau ir mintis pradeda palengva ryškėti.. tai va, tokie tai tavo eiliai. skirtumas tik gal tas, kad (kaip anksčiau kad paprastai nenutikdavo:)) kai kurie tavo eiliai ir po trijų kartų lieka dar ne visiškai perkąsti :) o tai gerai, nes lieka kas veikti kitiems kartams. ir smalsų užsispyrimą skatina- suprasti.
pabaigti galėjai ir kitaip - paskutinė eilutė yra pakankamai nuvalkiota.
norėčiau kadanors paklausyti, kaip tu skaitai savo kūrinius - niekaip neatrandu juose vientisos ritmikos.
šitas man atrodo vientisesnis, įvaizdžių ir minties prasme. tačiau, gal dėl to, kad tema tokia, kartais suskambi kaip koks maironis - "Bet aš tebematau tą šaltą kryžių" ar pan. kai kurios vietos suskamba labai savitai ir įdomiai, kai kurios - kaip iš mokykloje įkalto stereotipinio požiūrio į šiuos dalykus.