Žaizdos

„I see no evil, I hear no evil“.
Dar viena kurčio ir aklo istorija.

  Lauke kartais lydavo. Tomas buvo puikiai perpratęs šį dangaus ciklą, ir todėl pasipilančio vandens akimirką jis užimdavo garbingą stebėjimo krėslą. Visi jo judesiai buvo preciziški, jis niekuomet nežengdavo nei vieno nereikalingo žingsnio, nepadarydavo nevalingo rankos mosto. Beveik nepastebimai sulenkęs kelius, jis pedantiškai sutvarkydavo užtiesalą, į kampą tarp atlošo ir atkaltės įstumdavo raudono vyno spalvos pagalvę ir net glostydamas išlygindavo ant kiek per didelio užvalkalo susidariusias raukšles. Tuomet jis pasitaisydavo kelnes ir vėlei apgalvotu judesiu klestelėdavo į niekuomet nekintančią sėdėjimo padėtį.
  Prieš Tomo akis sruvendavo vanduo. Išsirinkęs jam patinkančia srovelę, jis palydėdavo ją stiklu iki pat palangės. Ir ji išnykdavo. Netrukus jo akys pastebėdavo naują, kiek išsiskiriančia srovę ir Tomas vėl sekdavo jos kelią permatomu, kiek patamsėjusio stiklo pairšiumi. Neretai jis galėdavo prisiekti išgirdęs barbenantį lietų, jis jausdavo girdįs judančias čerpes, drėgnus medžių lapus, nekantrius vairuotojus spaudžiančius savo automobilių signalus. Bet tai trukdavo vos akimirką ir Tomas suprasdavo girdįs savo norą visa tai išgirsti. Tiesa, pasitaikydavo akimirkų, kai jis buvo labai laimingas, ir laimingas ne su savo negalia, bet net dėl jos. Jis jausdavo virpantį kavos staliuko paviršių ir iš karto suprasavo, kad tai netrukus pravažiuosiantis sunkvežimis. Jis negirdėjo jo besisukančių ratų ir todėl manė esąs laimingas. Jo ausys taip pat buvo nejautrios kaimynų barniams, elgetoms, prašantiems kelių monetų ir visiems kitiems atgrasiems šio pasaulio garsams.

  Darius gulėjo plačioje lovoje, dailintoje baldakimais. Virš savęs jis jautė sunkų užuolaidų alsavimą ir pelijančio medžio tvaiką. Jam tekdavo užsimoti norint pakelti rankas, o pakėlęs, jis nuvalydavo suprakaitavusius delnus į švelnaus audinio užuolaidas. Deja nuleisti jų niekad nepavykdavo, todėl šiurkščiai krisdamos jos sudrebindavo lovą, o jis pats prisimindavo esąs įkalintas šioje padėty.
  Darius beveik nesivartydavo lovoje. Jis visuomet gulėjo ramiai, netaršydamas patalų. Tiesa, paklodės buvo jau senokai įdrėkusios ir Darius jautė nuo jų sklindantį savo prakaito ir šlapimo mišinį. Jo antklodė buvo lengva kaip pūkas, visai plona, kad neslėgtų ligoto kūno. Jausdamas ją ant savo šlaunų, dubens ir pilvo srities, Darius jautėsi sugesnis ir todėl jos niekuomet neliesdavo. Jis nenusiklodavo, kai buvo karštą, ir neužklodavo kūno, kai atslinkdavo vėsa.
  Darius sunkiai sirgo. Pats jis niekad tiksliai nežinojo ligos pavadinimo. Savo kūne jis jautė skausmą ir to pakako, kad žinotų esąs ligotas. Kartais delnu jis perbraukdavo per kūną, taip pajausdamas karščiu ir krauju alsuojančias žaizdas. Liesti šitaip sergančią savo odą buvo kančia, bet tarp pirštų apčiuopęs dar karštus savo gyvybės syvus, jis pajusdavo pamažu senkančius gyvybės likučius. Tik taip jis dar jautėsi gyvas, tik dar nežinojo, kančia tai ar palaima...
  Odą degindavo. Akimirkom praskaidrėjančias akis vėlei nutvieksdavo karščio sukelto skausmo bangos. Ir tuomet Darius verkdavo, rėkdavo, aimanuodavo ir gargaliuodavo. Tiesiog išklykdavo visą užplūsusį skausmą. Jis rėkė ir verkė ir vėl rėkė, o kai nurimdavo, klausydavosi  grubių žingsnių savo tamsoje. Ir kūną užliedavo vėsa. Tas, kuris judėjo taip aiškiai ir užtikrintai, nuvalydavo sukrešėjusio kraujo gumulus, nušluostydavo prakaitą ir vėl nueidavo į stogą bumpsinčio lietaus link.

Štai taip jie gyveno lietingomis spalio dienomis - tamsoje ir tyloje.
Darius niekuomet nematė savo kūno ir todėl amžinos naktys jam nešė palaimą.
Kartakartėm Tomas prieidavo prie lovos ir sudrėkindavo išsekusį kompanjono kūną. Jis niekad negirdėjo Dariaus riksmų ir todėl valandų valandas ramiu vedu žvelgdavo į tylias vandens sroveles už lango.