Pažangos grimasos...

Mokslas, kultūra,  nūdienos vertybės – tebūnie tai trys atraminiai dalykai, apie kuriuos šiandien susiruošiau prabilti. Kad būtų kiek aiškiau,  pasakysiu, jog mokslo ir kultūros svarbą nagrinėsiu atskirai. Juk  šie du dalykai ne tik, kad nėra vienodi (kaip daugumai Lietuvos piliečių galėtų atrodyti), bet ir stipriai skiriasi savo reikšme dabartinėje visuomenėje. Skirtingas požiūris i šiuos du dalykus dažnai lemia ir skirtingą požiūrį į vertybes. Tradicinė vertybių skalė dažnai iškreipiama, dėl minėtųjų pirmų dviejų dalykų stokos, klaidingo interpretavimo, kurio nors vieno iš jų reikšmės hiperbolizavimo. Pabandykime pasižiūrėti į šiuos tris dalykus. Kaip jie atrodo šiandien, ką jie duoda/ neduoda visuomenei.


Pirmiausia pradėkime nuo mokslo. Viduramžiais išgyvenęs gūdžius, švelniai tariant, laikus: bent kiek labiau išprusę žmonės buvo apšaukiami eretikais ir tolimesnis jų likimas, manau, visiems aiškus. Padėtis mokslo atžvilgiu pradėjo taisytis Renesanse. Humanizmas, žmogaus, kaip individo, asmenybės iškėlimas, neliko paskutineje vietoje ir mokslas. Nuo to laiko prasidėjo mokslo kilimo laikai, tiesa vietomis su stabtelejimais, tačiau visgi užtikrintai i priekį. Galop istorijoje prieiname tą momentą, kuomet mokslas galutinai įsivyrauja. Nuo aštuonioliktojo amžiaus tai tęsiasi iki dabar. Savo ruožtu kultūra nebuvo užėmusi kokių nors konkrečių pozicijų, jos vardu istorijoje nerasime pavadinto kurio nors amžiaus. Turbūt nesuklysiu pasakydamas, jog kultūra prasideda pirmiausia kiekvieno mūsų šeimoje. Tuo ji akivaizdžiai svarbesnė - juk jos mus pradeda mokyti net anksčiau nei skaityti ar rašyti. Tačiau tai ir tiek. Mokymosi įstaigose aiškiai galime matyti, jog pirmenybė skiriama sausajam mokslui, žinioms. Kultūra lieka šeimos reikalu. Tuo tarpu mokslo svarba nūdienos laikais nepalyginamai didesnė. Šiandien, jei nesi ragavęs mokslo – atety esi potencialus niekas. Valstybės ekonomikai didelį poveikį turi mokslas, mokslas taip pat yra gero gyvenimo garantas kiekvienam. Tačiau jei 18a. buvo klykaujama, jog mokslas - tai šviesa, kuri sutvarkys visų gyvenimus, kodėl dar ir šiandien esam tokie nusmurgę. Esam lyg vaikai, kuriems tėvai visko prižada ir galop neištesi pažadų. Dabar klykaujam, nes mūsų taip ir neišgirdo, klykaujam ir nežinom ką daryt. Turbūt akivaizdu, kad mokslas negalėjo ir negali išspręsti visų mūsų problemų. Ypač tai akivaizdu šiandien, kuomet mokslas svarbus kiekviename žmogaus žingsnyje. Religija, tolerancija, nuoširdumas, pagarba - daug kam tik tušti žodžiai. Viso to ne tik ne itin pasigendama, tačiau dažnai samoningai kratomasi, esą tai bergždi dalykai. Ačiū, bet gana! Čia prisimenu garsųjį Voltero posakį, jog jej dievo nebūtų jį vistiek reiktų išgalvot. Bet ne apie dievą dabar. Ši mintis, manau, parodo, kad epochos išmintingieji buvo išmintingesni už tuos, kurie jais sekė. Atsitiko tai, ko Volteras, turint omenį jo pasakytus žodžius, turbūt mažai norėjo (nors ir kaip kritikavo religiją). Iš  senų dievų paliko tik stabai, naujų nesugalvojom, tačiau kadangi Dievo vis tiek reikia – juo tapo mokslas. “Norint mylėti žmones ir valdyti šalį, nereikia didelės išminties” (Lao Dzė). Mintis manau labia aiški, nors kalbama apie skirtingo pobūdžio dalykus, tačiau esmė ta pati. Kad būtum geru žmogumi, nebūtinai reikia būti protingu. Štai čia aš ir norėčiau grįžti prie kultūros. Kultūros – bendrąja prasme. Nesiimsiu tvirtinti, jog visuomenė yra nekultūringa. Gal pasakysiu šiuo atžvilgiu tik tiek, kad, kai vienąkart mama grižo iš darbo, ji man papasakojo, jog, pasakiusi bendradarbėm, kad jos sūnus lankosi teatre,  išgirdo, esą  tai tėra laiko švaistymas, kad nėra ko ten eiti – mat tai, tik bereikalingas pinigų eikvojimas. Pasakykit kas man nors viena priežastį, kodėl apsilankymas teatre gali būti nenaudingas?! Kartais susidaro įspūdis, kad žmonių kultūros supratimas yra labai siauras. Tai: mandagiai elgtis už stalo, nerodyti į daiktus pirštu, nesikeikti ir, geriausiu atveju, dar nemušti mergaičių. Iš klasės draugų dažnai girdžiu antisemitinių pasisakymų… manau apie toleranciją, pagarbą jie nėra girdėję. Prireiktų daug laiko kalbėti apie toleranciją, jos stoką, bet dabar tikriausiai  tiesiog drąsiai galime pareikšti, jog jos arba nėra iš vis, arba yra labia mažai.
  Turmpai tariant, sausam mokslui iš žmogaus gyvenimo išstumiant sakralias verybes (tarkim, kad ir tą pačią toleranciją, pagarbą) žmogus pradeda reevoliucionuoti į modernų gyvulį. Paimkim tikejimą – transendentas čia atsiskleidžia ne per dekalogo žinojimą, o per jo realizavimą kasdieniuose žmonių santykiuose. Bet apie kokį transendentą galime kalbėti, kai kasdieniai žmonių santykiai – tai paskendimas pragmatizme, snukių daužymas ir drabstymasis purvais, kai tenka išgirsti, jog meile tėra cheminiu reakcijų visuma...
    Mano pamąstymai nuo čia pakrypsta pseudovertybių link. Manau, jog esant vertybių stokai, žmonės susikuria kitas vertybes, arba jų vertybių sistema pasikeičia. Pavyzdžiai galėtų būti tokie - pragmatizmas, kuris siejasi su savanaudiškumu, žmogaus egoizmu. Iš šios „vertybės“ kyla netolerancija, nepagarba kitam, mat bežiūrėdamas savęs, beatodairiškai siekdamas patenkinti savo ego, numoji ranka į kitus, kurie kokiu nors požiūriu nėra panašūs į tave. Taip iškreipiama ir draugystės savoka, kurios pagrindiniu akcentu tampa nauda. Labai stipriai iškreipiamas ir laisvės suvokimas. Kiekvienam moderniam gyvuliui ji tampa galimybės daryti, ką nori, simboliu. Pamirštama, kad laisvė baigiasi ties kito žmogaus laisve. Jos savoka sutapatinama su anarchija, kuri kyla iš kiekvieno siekimo patenkinti savo ego. Turbūt natūralu, kad tokiu atveju pagrindinės vertybės tampa tos, kurias galima pasiekti. Būtent pasiekti, o ne išsiugdyti ar įgyti. Taigi, jej kokiam statistiniam lietuviui užduočiau klausimą, kada, jo manymu, žmonės buvo laimingiausi  ar kurioje pasaulio valstybeje žmonės gyvena laimingiausiai, turbūt gaučiau atsakymą, kad geriausiai gyvename dabar, o laimingiausi -  turtingiausioje pasaulio šalyje Amerikoje. Visgi ne, mielieji, D. Britanijoje buvo atlikta apklausa, kurios metu buvo siekiama nustatyti, kur gyvena laimingiausi žmonės pasaulyje (šia tema buvo publikuotas straipsnis Delfi. lt) Teisingas atsakymas yra Vanuatu (sala Okeanijoje) respublikos aborigenai (Europoje laimingiausi yra Maltos gyventojai), o ar žmonės laimingiausi dabar?.... Gal tik turi daugiausia šansų būti tokiais, bet...
  Baigdamas noriu pasakyti, kad neskelbiu inkvizicijos laužų mokslui. Tiesiog siekiu suprasti, kaip tai keičia mūsų gyvenimą, ką prarandame pasikliaudami vien juo ir ką neva gauname. Sausas žinojimas baigiasi, jausmų atbukimu, subarbariškėjimu. Pasaulis kuriamas pagal griežtas taisykles, iš savęs pačių atimant galimybę interpretuoti. „Pirmasis genialumo požymis yra originalumas“ (I. Kantas). Pamirštama, jog tiesa slypi ne taisyklėje, o jos išimtyje ir, kad ne išimtis turi paklusti taisyklei, o pastaroji išimčiai, antraip liekame akli savo paties žinojime (iš to gerai išsišaipo tokie  kaip personažai Boratas (mintis į L. Donskio publikuotą straipsnį Delfi. lt)). Kultūra, kurią čia vartoju bendrąja prasme, turėtų eiti lygiagrečiai su mokslu, papildyti vienas kitą. Tuomet manau žmonės nebūtų tokie akli viskam, kas yra aplink juos, ne tokie pažeidžiami savo žinojimo ir pagaliau turtingi grūdais, o ne pelais arba kitaip - tariamomis vertybėmis.