Prarastieji

Danguj Raganės aušros skleidžia vėduokles,
Voratinkliais nakties Tamsieji žaidžia.
Papūsk. Stipriau! Papūsk sapnų bures!
Lai rytas dar pamiega. Teatleidžia.

Seku vėl pėdsakais nakties klajonių,
Šešėliais pažymėdama takus.
Į praeitį, pas požemio valdovus.
Pamiršt tave. Atgaut sapnus.

Ir parklumpu ties durimis Tamsiųjų,
Po sostais nelabųjų išpuoštais.
Bandau nupint iš melo pamaldumą,
Pavergt saldžiais mergaitiškais kerais.

Tamsieji tyli. Neramina.
Blyški šviesa nušviečia Prarastus.
Prašau pakeist, pakoreguot likimą,
Šiek tiek vilties į smegenis įpūst.

Pas mylintį ir mylimą herojų.
Kitam sapne. Po amžinos nakties skliautu.
Dviejų širdžių klastingą meilės rojų.
Dar kart sugrįžt. Prašau. Meldžiu!

Raganės aušros užmeta tinklus,
Voratinklius nakties kerų.
Greičiau! Pagaut tamsos vaikus!
Pirmyn! Suskleist bures sapnų!

Vėl pagiringas rytas po nakties žaidimų.
Nutyla žingsniai miegančių Tamsiųjų.
Grįžtu į šalį nesibaigiančių klydimų.
Tai aš, vien aš kalta. Nesmerki Prarastųjų.