Iš pasąmonės

- Kur aš?
Jos sunerimęs balsas pažadino mane iš snūduriavimo. Buvo nuobodoka laukti, kol moteris atsibus.
Pakilęs iš savo krėslo atsakiau, jog esame mano rūsyje. Toliau sekė nelabai mane dominanti procedūra. Reikėjo, kad ji apsiprastų su šia ne itin jaukia aplinka ir nusiramintų (kiek leidžia sąlygos). Tad turėjau atsakyti į daugumą ją dominančių klausimų. Savaime suprantama, labiausiai moterį stebino, jog buvau ją uždaręs į narvą. Šito man reikėjo, nes ji buvo mano įkaitė. Negalėjau leisti, kad jaustųsi per daug laisvai. Tačiau nenorėdamas visiškai apriboti judėjimo laisvės (pvz., jei būčiau surišęs virvėmis), įkalinau gana užtektinai vietos turinčiame narve.
- Kam aš tau? Negi tikiesi kokios nors išpirkos? Aš neturiu jokių turtingų draugų ar pažįstamų.
Pagaliau turėjau atskleisti pačią nemaloniausią detalę. Nemaloniausią jai.
- Ne. Pinigų turiu užtektinai. Jie manęs nebedomina.
Moteris kiek nustebo. Pamaniau, kad gal ji ir turi turtingų pažįstamų. Bet tai nesvarbu; ji laukė, tad tęsiau:
- Pradėsiu nuo blogiausios naujienos – jau labai greitai tu mirsi. O kokiu būdu ir kada tai atsitiks priklausys nuo tavęs pačios. Jei bendradarbiausi su manimi – greičiau. Jei užsispirsi – mirtis bus lėta ir skausminga – mirsi nuo dehidratacijos.
- Kas tai?
- Tikrai nežinai?
Na, galbūt ji nežinojo, galbūt stresinė situacija pradangino atmintį.
- Aš neduosiu tau gerti. Nei valgyti. Taigi tu labai kankinsiesi.
Ši naujiena, kaip ir buvo galima tikėtis, privertė moterį panikuoti.

Kiek vėliau, kai mano įkaitė atgavo blaivų protą ir pradėjo kalbėti protingai, plačiau paaiškinau, kad man tik reikia su ja pasikalbėti. Sakiau, kad mane domina filosofija, psichologija, šiuolaikinė visuomenė ir man svarbu, ką žmonės mano įvairiais gyvenimo ir mirties klausimais. Mano ramus, tvirtas balsas veikė ją raminančiai. Galbūt moteris net tikėjosi, jog čia tik žaidimas ir aš ją dar paleisiu.

Kita dieną daviau įkaitei truputį pavalgyti ir atsigerti, mat ji sutiko su manimi kalbėtis. Tad aš pradėjau:
- Turbūt esi girdėjusi apie Nikolajų Gogolį.
- Rusų rašytojas.
-  Taip. Jis yra pasakęs:,, Siaubinga yra sielos tamsa, deja, pamatome tai tik tuomet, kai mirtis pažvelgia į akis”. Ką apie tai manai?
Moteris neatsakė, turbūt dar nelabai suprato, ko iš jos noriu. Priėjau ir daviau lapelį, kuriame buvo užrašyti tie žodžiai.
- Pritari šiam teiginiui? – paklausiau.
- Jei tu išvis turi sielą, tai ji tikrai labai tamsi. Tu nesveikas!
- Tačiau, pasak Gogolio, suprasiu tai tik mirdamas, - nusišypsojau.
- Tai nusižudyk ir suprasi, ar sakinys teisingas, ar ne.
-    Nusižudyti nenoriu; tau juk mirtis greičiau pažvelgs į akis. Tad tikiuosi pasakysi man, kaip atrodo ji ir tavo siela.
Surimtėjau ir po pauzės tęsiau:
- O kol kas pasikalbėkime. Galbūt ta sielos tamsa ir yra mirtis. O mirdami žmonės mato mirties akis. Kaip tu įsivaizduoji mirtį? Ar mirtis turi sielą? Jei ne, tai neturi ir sielos veidrodžio – akių. Su kuo tada ji žvelgia į savo auką?
- Juk tai tik simbolis, literatūrinė priemonė, kad gražiau skambėtų. Negi tu nesupranti, idiote? Mirtis nėra materialus daiktas.
- Iš kur žinai, nejau jau buvai ją sutikus?
- Aišku nebuvau, nes jos sutikti neįmanoma.
- Kodėl?
- Nes ji nėra joks objektas!
-    O kas tada?
-    Kodėl turėčiau atsakinėti į tavo kvailus klausimus?! Nužudyk mane ir pamatysi.
-    O gal ne. Gal reikia, kad tu mirtum natūralia mirtimi. Ko nebus, - įkvėpiau oro, -  Žmonės bijo mirti, nes nežino, kas yra mirtis, nepažįsta jos. Tačiau yra ir tokių, kurie mirti nebebijo. Gal jie jau buvo ją sutikę ir pamatė, kad ji visai nebaisi. Jie susitaiko. O gal pamato ką kitka. Nesvarbu ką, bet tas žinojimas, kas yra mirtis, jiems panaikina nežinomybės baimę.
Moteris žiūrėjo į mane. Tęsiau:
- Galbūt tai, ką jie pamato mirtyje, yra visai nebaisu palyginus su tuo, ką galime rasti savo sielose.
- Iš kur randasi ta sielos tamsa?
- Štai, mes sėdime mano rūsyje. Jei išjungčiau šią menką lemputę, būtų visiškai tamsu, nes mes uždaryti viduje. Aš galiu išeiti, o tu ne – tu įkalinta narve. Ir kai aš išeisiu užgesinęs šviesą, tau bus tamsu.
Siela yra įkalinta kūne. Ten, viduje, taip pat tamsu, kaip ir šiame rūsyje. Ir ji privalo gyventi ten ilgus metus.
- Jei sielai ten taip blogai, kodėl ji nenužudo savo kūno ir neišsilaisvina?
- Nes ji kovotoja. Kovoja su kūno užgaidom, taip pat ir su savimi. Savižudybė – lengviausia išeitis, bet siela nenori lengviausio sprendimo, jai reikia iššūkio.
- Šneki nesąmones! Paleisk mane!
- Nešauk, niekas tavęs neišgirs. Turi susitaikyti ir laikytis iki galo. Kai šaukia siela, akys verkia. Bet žmonės sako:,, Neverk. Būk vyras! ” Juk verkti natūralu, bet jie laiko tai silpnumo ženklu... Gerai, aš neverksiu, tėti, niekada neverksiu!
- Su kuo čia šneki?
- Atsiprašau... Grįžtam prie pokalbio. Tu, mano įkaite, turi suprasti geriau nei kas kitas, ką jaučia dvasia, įkalinta kūne. Ji trokšta išsilaisvinti. Bet jei tai pasieks lengviausiu būdu – tai bus tolygu nesėkmei, pasidavimui.
Kai koks neišsilavinęs žmogus tau sako:,, Nusišneki”, jis atmeta tave ir tavo mintį lengviausiu būdu, net nepasisitengęs tavęs suprasti. Ir taip parodo savo silpnumą. Siela irgi pasijustų menkavertė, jei pati nužudytų savo kūną. Visi tie išgyvenimai, kuriuos ji patiria savo narve, stiprina ją. Kuo daugiau sunkumų įveiki gyvenime, tuo labiau jautiesi savimi pasitikintis. Pradedi gyventi dėl azarto – nori išbandyti save kuo daugiau skirtingų situacijų. Ir galiausiai siela pajaučia malonumą matydama, jog kūnas yra laikinas, o ji – amžina. Ir kai kūnas nusibaigs pats, tai suteiks sielai neapsakomą džiaugsmą, nes ji bus nugalėtoja.
Pauzė.
- Na o kaip ta siaubinga sielos tamsa?
- Manau, Gogolis turėjo omenyje, tai, jog žmonės linkę savyje matyti vien gerąją pusę. Gyvenimas susijęs su šviesa, mirtis – su tamsa. Tad mirdami pamatome, jog esame ne tokie jau geručiai, kokiais save laikėme.
- Tad iš tikrųjų mirtis apšviečia mūsų protus ir atveria tiesą?
- Kodėl gi ne, žmonės linkę apgaudinėti ir kitus, ir save. Dėl ko? Kad gyventi būtų maloniau. Dėl malonumo aukojama tiesa.
Dabar populiaru manyti, kad yra daugybė tiesų, o ne viena – bendra. Taip žmonės save nuramina, juk kad ir ką bemanytum, tai iš dalies jau yra teisinga. Aš linkęs galvoti, kad yra tikroji tiesa, tik ji nebūtinai turi būti maloni. Todėl žmonės atmeta net jos egzistavimo galimybę.
- Gogolis sakė,, deja”. O kas būtų, jei žmogus pamatytų sielos tamsą prieš mirčiai į jį atsisukus?
- Tokiu atveju, manau, turėtume laiko apsiprasti su tuo siaubu ir susitaikytume, suprastume gyvenimą geriau. Daugelis, o gal net visi, auština sielos šviesiąją pusę. Bet tai tik pusė.
- Sakai, kad siela nėra ideali?
- Nebūtinai. Manau, jos tamsioji, siaubingoji pusė visai nesumenkina jos idealumo. Žmogus yra ir geras, ir blogas. Tuomet įprasta dalinti taip: siela yra gera, kūnas – blogas, daug kas taip ir daro. Aš nesutinku, manau, jog  pati siela yra ir gera, ir bloga. 50% gėrio bei 50% blogio – štai kas yra tobula! O kūnas yra tik nereikšminga priemonė, kurią savo rankose turi dvasia. Susijungus kūnui ir dvasiai randasi sąmonė. Ji bando suderinti tobulą sielą su netobulu kūnu. Tai nėra lengva, bet būtina, kad prisitaikytum šiame pasaulyje.
- Tad kaip supranti Gogolio žodžius?
- Manau, tai skatinimas pažinti save iš visų pusių. Neapsiriboti tik tuo, kas lengviausiai pasiekiama, kas arčiausiai. Gogolis nepasako, kas būtų, jei žmogus pamatytų savo sielos siaubingąją pusę anksčiau nei mirdamas, bet aš manau, kad jau žinau.
- Ir ką tu žinai?
- Žmogus ją įsimylėtų.
Moteris suglumo. Aš išjungiau lemputę ir toliau kalbėjau tamsoje.
- Šviesioji, geroji sielos dalis yra silpna, abejojanti, kaip stirna. O tamsa – yra stiprybė, plėšrūnas. Aš pažvelgiau į savo sielos tamsą ir pamačiau...
Nutilau ir klausiausi vis greitėjančio moters kvėpavimo.
- Ką pamatei? – ji paklausė virpančiu balsu.
Tyla. Rodos, dabar jau mes abu sustingome ir klausėmės. Tada vėl įjungiau šviesą. Įkaitė buvo išbalusi, mirtinai išsigandusi.
- Pamačiau save tokį, kokį tu dabar mane matai.
Ji žvelgė į mane pasibaisėjusi.
Aš tariau:
- Tavo mirtis jau arti.
Moteris pasikeitė: nusišypsojo ir jos akyse išvydau drąsą.
Kadangi nuodai, kurių įdėjau į maistą, tuoj turėjo suveikti, atsisveikinau su ja, išjungiau šviesą ir išėjau.