V kliedesys

kriokliuose

po sunkaus metalo apskritimais,
kur putomis išteka į vandenynus
pailsę upeliūkščiai,
apsiaustų klostėse vaikai dūžta,
bet vis neria į krioklius

ten gyvybės daugiau
nei įmanoma turėti

ir lino marškiniai,
jau nuo gimimo priskretę prie krūtinės,
drėksta purslų srovėse,
kai metališko atspindžio bangos
vilgo garbanotą plauką

o ir akmenys nebado pėdų,
nes kriokliai taip liepia;
net dugno šukės draugiškai labinasi,
kur vandens lig kaklo –
vaikai ten dūžta, todėl neskęsta