Lietus. (ne visad temsta)

Lyja. Močiutė iš neturėjimo ką veikti ėmė virti košę. Niaam. Dviese namuose. Jau trise: močiutė, aš ir tikros tirštos, kaip debesis, rožinis rožinis verdamos košės kvapas. „Eik, parnešk uogienės, saulele“- sako man močiutė, aš įsispiriu į jos dumblu aplipusius batus, užsimetu pilką paltuką ir iššlepsiu (tiesa, tyliai) pro duris. Į pilką ir šaltą rudens vakarą. Kaip šalta. Sustirusiais pirštais diriguoju po mano kojomis besidriekiančiam raudonų lapų paradui. Mano plaukuose žaidžia slėpynes vėjas, lietus ir silpna amžinai besislapstančio mėnulio šviesa. Plaukus kutena vėjas ir jie juokias. Man ant nosies nukrenta lašas. „Ir vėl tas lietus“ - beveik piktai pagalvoju, tačiau galiausiai nesusilaikau nenusijuokus. Lašai kutena man nosį. Ant tako tupi ir čiaudi varna. Praeinu pro ją, ši- nei krust. Čiaudi. „Sveiki ir gero vakaro“- pasisveikinu. Pagaliau prišlepsėtos ir rūsio durys. Vasarą saulės prižiūrėtų, mano sugautų ir močiutės išvirtų braškių uogienės kvapas, saldus ir toks šiltas pasitinka mane prie durų...
    Tuo pačiu, bet paslaptingai kitokiu keliu grįžtu atgal su stiklainėliu uogienės savo rankose. Įžengiu pro močiutės namelio duris. Namuose taip šilta. Močiutė mane pasitinka su mediniu šaukštu rankoje. Aš pakabinu paltuką ant virtuvės durų greta židinio - banguoja nukritę lašeliai ir kabo ore. Mudvi sėdam prie stalo greta lango ir tiršto šilto rudens vakarų medaus ežerėlio dugne ieškau saulės spindulių. Jų nėra. Iš dugno man šypsosi apsiblausęs mėnulis. Aš irgi jam nusišypsau. Pažvelgiu pro langą - tebelyja. Na, ir tegu.
      Atsisėdu į krėslą ir žiūrėdama į dangų šypsausi. Pribėgusi apsikabinu močiutę. Ruduo- ne toks jau tamsus ir šaltas. Mėnulis šildo labiau, nei kaštoninė saulė degindama viską aplinkui. Išbėgu į lauką - be paltuko, be pirštinių, šaliko. Ir šoku. Šoku. Aš ir lietus - geriausias duetas. Net ir rudenį. Krizendami krenta lašai man ant kaklo.