ir apgirtus
sąmoningam chaose
subtilioj ervėj be apaštalų
elektrinių mantijų gaubtų
karta per kartą rodyklių nuojautos
neturim, bet vaisius plečias
ir žiemoj,
kai viduje kliuksi vanduo, kai
mėlyni žvynai perperka audras
aitrūs lašai kapteli, o tu ne garbanotas
iki šulinio dugno išjaučiu
ir apgirtus