Ištraukos iš užrašų

Lyg ir svarbiausia persona knygoje- veikėjas, nes jis kažką veikia. O jeigu staiga jis nieko neveikia, tik mąsto? Tuomet jo veiksmai slepiasi už gausybės painių minčių vėrinių. Juk taip norėtųsi sužinoti, kas iššaukė tą, ar kitą mintį. Visi puikiai žino, jog kažką nuveikus kūnui, ima krutėti ir mintys- ypač jei kūnas apsiima daryti itin neįprastus dalykus. Tačiau tai dar ne viskas- kartais autorius sugeba paslėpti ne tik veikėjo veiksmus, bet ir pačias mintis. Kaip tai įmanoma? Ogi paliekant tik autoriaus mintis apie veikėjo mintis apie tai, ką jis veikia.

Štai rašo autorius ir rašydamas vis svarsto- ar reikia veikėjo, ar ne, jau nekalbant apie veikėjo mintis. Svarsto ilgai, neapsisprendžia, o visa knyga prisipildo nedidelių minties judesių, tokių savotiškų konvulsijų. Na, gerai, tarkime, jog mes čia viską supratome.

Apie personažą. Jam visuomet labai sunkiai sekėsi prisiversti fiksuoti savo mintis. Bet kokios pastangos būdavo pasmerktos išsikvėpimui. Gal būt tai baimė paklysti medijos pinklėse, gal valios neturėjimas- kaip bebūtų, nei rašymas, nei kalbėjimas netapo jo natūralia savistabos priemone. Kūrybingumas ir nesugebėjimas sukoncentruoti dėmesio ties paprastais dalykais bėgant laikui tapo jo
charakterio dalimi, paprastai vadinama išsiblaškymu (ko gero, reikėtų pridurti „šventu“, kadangi ši savybė jo kūrybai suteikdavo su niekuo nesupainiojamo atvirumo, nekaltumo ir nuoširdumo).  Taip, išoriškai jis buvo labai panašus į personažą, ko gero, jau gimstantį skaitytojo vaizduotėje- ir išsidraikę plaukai, ir apsiašarojusios akys ir besiplaikstantys skvernai- tiesiog gyva išsiblaškymo ikona. Nors ir nebūtų galima jo pavadinti puikaus pirmojo įspūdžio sudarymo meistru, tačiau mūsų personažas be jokios abejonės buvo intelektualas (šitaip apie jį pasakyti galėdavo tik tie, kurie ištverdavo su juo ilgiau, nei leisdavo jų pačių kantrybė). Ko gero, taip ir pelnoma nerimtumo aureolė. Jis, kaip ir daugelis, kaip ir visi jo brangios tėvynės gyventojai, dėl tokių dalykų moralizuodavo sau pačiam po visko, post factum. Savo išmintį atskleisdavo tik keturioms sienoms. Rimtu žmogumi jis būti negalėjo. Tiesiog nesugebėjo, nes nebuvo tam sutvertas. Taip ir pragyveno savo gyvenimą. Žinoma, jis jau mirė. Ir jo biografija, jei vertininti įvykius pagal valios dalyvavimą sprendimuose ir veiksmuose, yra panaši į laipsnišką saviprotezavimo procesą.

PASTABA
Šitaip žiauriai elgiamasi su kuriamu personažu todėl, kad jaučiamas poreikis išsivaduoti nuo gausybės neigiamų pojūčių ir savybių, o tai padaryti galima tik įbrukant jas susikurtam veikėjui. Ir kas gi belieka daryti išvydus tokią krūvą disharmonijos? Tik sunaikinimo aktas- ir kuo žiauresnis. Popierius- tai arena.   

Kol gerbiamas būsimasis rašytojas vis dar neapsisprendžia- mylėti save, ar ne- gausybė puikių minčių palieka jo galvą vos tik susiformavusios. Šitokį ir aptinkame jį vakarais- sustingusį paskenduolio poza ir tik pro cigaretės kaminą rūkstanti dūmų srovelė mums suteikia vilties, jog čia dar yra gyvybės. Taip ir norisi priėjus pasibelsti į šitą kūno namą. Kol atidarys, kol išsikrapšyts. Gal net neišgirs, arba apsimes negirdintis. Tik nereikia dėl to įsižeisti, nes šeimininkas užsiėmęs be galo svarbiais dalykais- skylių ieškojimu, t. y., sandarinimo darbais. Kuo puikiausiai jaučia, mato, žino, jog
jį palieka mintys, jėgos, draugai, moterys ir dar kažkas, ko net nesugeba įvardinti- kažkokia keista masė- gal laikas? Ir tik sėdėdamas sustingęs jis galėdavo tai suvokti ir pajusti save- nors ir tuštėjantį, bet save patį. Mažas gyventojas, gyvenantis tamsioj savo kūno kertelėj, iš kurios galima saugiai stebėti ir piktintis patiriamais nuostoliais. Galbūt pelytė ausyje. Arba voriukas pakaušyje.

Taigi, prikeliu nužudytą personažą, apgyvendinu esamąjame laike ir iškart imuosi jo talžymo- štai personažas pasiruošęs sudraskyti save į skutelius už asocialumą. Gyvena vienas- vienatvę apsiimė nešti kaip bausmę už nusikaltimus kitų gyvenimuose. Tokį mes jį ir matome vakare sėdintį centrinėje miesto aikštėje- vieną- pilna to žodžio prasme. Sėdintį pučiant stipriam rudeniniam vėjui, skriejant pro šalį medžių lapams, įkaušusiems praeiviams ir neišnaudojamoms progoms išsivaduoti iš vienatvės (tokiu metu šitokios progos įgauna Brauno dalelių trajektorijomis besiblaškančius vienišų moterų ir merginų siluetų pavidalus). Prieš akis- panorama su judančiomis detalėmis. Dvi žmogystos, eidamos pro šalį stabteli ir tyliai atiduoda pagarbą- kareiviškai. Ir nueina. Epizodas išsemtas, personažui laikas namo. Bet štai čia bėdos nesibaigia, kadangi personažas namų neturi.

Ir štai- pabudęs ryte personažas suvokia, jog autorius visą laiką rašė apie jį vien kvailystes, pačius neįtikinamiausius dalykus, neturinčius su juo nieko bendra. Vat šai staiga ima- ir labai aiškiai suvokia šį nelemtą faktą. Kas toliau?

Rašytojas:
-Jei viskas, ką rašau dabar, kada nors man taps svetima, turėsiu imtis priemonių paneigti tai. Arba įvardinti pokyčius, aprašyti įvykius, pastūmėjusius išsivaduoti iš tos siauraprotiškos savęs ir savo personažų kankinimo stadijos. O kol kas- kokios gi dar diskusijos gali užvirti būnant pačiam su savimi? Tiktai aršios. Tik esminės. O dažniausiai- bevaisės. Pietų Amerikos šamanai šiuo klausimu nusiteikę vienareikšmiškai- jei nori išvysti, kiek daug kvailysčių tavo galvoje, imkis rašymo ir daryk tai sistemingai- pildyk lapus vieną po kito mintimis apie bet ką, tiesiog iki minimumo sumažink atstumą tarp teksto ir minčių tėkmės. Pagimdyk personažą. Iš pradžių pasibaisėsi, nes jis bus kur kas kvailesnis, nei tikėjaisi. Tada su tuo susitaikysi ir supratęs, jog apsimetinėti beprasmiška, jį pamilsi. O mylėdamas priversi jį būti tuo, kas jis iš tikrųjų yra. 

Skaitytojo balsas, pereinantis į falcetą:
-Tai kokia čia dabar viso to prasmė? Ko aš turiu tikėtis iš šitos padrikos rašliavos? Tokių svaičiojimų dabar pilna, nors barikadom apsistatyk, o ši dar ir į knygą sukišta, Gutenbergo nelaimei!
Pakeliu galvą nuo klaviatūros:
-?

PASTABA
Šiuo negudriu manevru autorius apsidraudžia- atseit,  jis viską supranta, skaitytoją permato kiaurai ir tikina jį savo teksto prasmingumu ir sąmoningumu. Niekas čia nevyksta veltui ir kvailystės gražiai glaudžiasi prie pretenzingų ir gudrių minčių. Šventa saviplaka.

Epizodas, pavadinimu „prieš paliekant prietemoj skendintį kambarį“. Užsikniaubęs ant popieriais ir knygomis nukrauto stalo miega personažas. Jis ką tik kažką neskubėdamas rašė. Užrašų knygutė atversta kaip tik ties šia vieta. Joje matome štai tokį tekstą, užrašytą neįprastai dailia rašysena:

(„Baigiu išprotėti nuo vienatvės. “ Šiame sakinyje tiek mažai žodžių ir visi jie tokie dideli. Per dideli tokiam mažam sakiniui. Būdami kartu jie atrodo kaip sinonimai. Kur kas geriau jiems sektųsi būnant greta mažesnių.

„Jau greitai bus du metai, kai įmonė pradėjo savo sėkmingą veiklą. Draugiško ir supratingo kolektyvo dėka man pavyko įprasminti savo kuklias pastangas ir galų gale tapti naudingu. Sužinojau, ką reiškia būti pilnaverčiu visuomenės nariu. „ Baigiu. 

„Aplankiau daugybę parduotuvių ieškodamas tinkamų rūbų. Niekaip negalėjau apsispręsti, ko man iš tiesų reikia. Juk svarbu gerai atrodyti, gražiai rengtis. Galiausiai nusprendžiau nieko nepirkti ir grįžau namo. „ Išprotėti.

„Kasdien klausau apie neramumus Afganistane, karą Irake, Turkijos bėdas. „ Vienatvė.)