n-tasis kontaktas

1947-ųjų birželio 24-tą dieną civilis pilotas skrisdamas virš Kaskadinių kalnų (Vašingtono valstija) stebėjo devynis disko formos skraidančius aparatus, judančius dideliu greičiu. Tai nebuvo pirmas žinomas tokio tipo objektų pasirodymas. Vėliau buvo pranešta ir daugiau tokių atvejų.

1947-ųjų liepos 14-tą dieną fermeris V. V. Breizelis, gyvenantis Linkolno kaime (Njū Meksiko valstija), pranešė savo žemėje radęs sudužusią skraidančią lėkštę. Linkolno gyvenvietė nutolusi maždaug 120 kilometrų į šiaurės vakarus nuo Rosvelo karinės oro bazės (dabar – Volkerfyldo).
Pranešime šerifui Dž. Vailkoksui Breizelis teigė, jog birželio 14-tą dieną su savo aštuonerių metų sūnumi Vernonu vaikščiojo netoliese Džei-By Fosterio rančos. Netikėtai jie aptiko sudužusio laivo liekanas, aplink mėtėsi gumos atraižos, metalinės folijos gabalai ir kitos medžiagos.
Kadangi tądien Breizelis skubėjo, jis į nuolaužas didelio dėmesio neatkreipė. Vėliau, liepos 14-tą, jis prisiminė nuotykį ir su žmona, dukra bei sūnumi grįžo į menamos katastrofos vietą. Iš ten jis parsinešė skeveldrų ir apie radinį informavo šerifą Vailkoksą. Šerifas susisiekė su Rosvelo armijos oro pajėgų skyriumi ir pranešė apie įtarimus dėl radinio nežemiškos kilmės. Majoras Dž. A. Marselas nuvežė menamo laivo liekanas į Rosvelą. Daugiau nei Breizelis, nei Vailkoksas apie savo radinį nieko negirdėjo nei iš žiniasklaidos, nei iš karinių oro pajėgų.



Tu visą vakarą dirsčioji man po suknele, ką gi tai galėtų reikšti? , galvojau žiūrėdamas į moterį, šviesiai mėlyna palaidine, kuriai iš nosies pliuptelėjo tamsi raudona srovė.
- Gal gali uždegti šviesą, – paprašė Homeras.
- Kas užtrauks užuolaidas? - paklausiau.
Luji nusispjovė ant plytelėm išklotų grindų ir suvarė dar vieną seriją į misterio Olbraito kepenis. Gal inkstus. Ponas Olbraitas krūpčiojo ir šokčiojo tarsi geležiniai Luji kumštukai būtų nustatę jį vibravimo režimui.
- Nieko ypatingo tame nėra, - švelniai pasakė Greisė ir priglaudė galvą man prie krūtinės.
Jos ilgi plaukai priminė prabangias šilkines užuolaidas, o šviesintos sruogos suteikė nerealumo pojūtį. Panašiai kaip per Kalėdas, kai siūlomos nuolaidos galiojimo laiko nustojusiems produktams.
- Bausmė, - aiškiai ir griežtai ištarė mano tėvas.
Net dabar, prisiminus, tą pykčio protrūkį, paskausta inkstus, kepenis.
- Ei, parše, mamulė tave šaukia! – suriko Luji Olbraitui jaunesniajam į veidą.
Jis bemat vėl apsipylė ašaromis, kurias įgarsino skardžiu žviegimu.
- Dėl dievo meilės, Lū, - tariau ir trenkiau vaikiui kelis antausius.
Pasigirdo aiktelėjimas ir silpnas trekštelėjimas. Galbūt sulaukus devyniolikos lietingomis dienomis jam smarkiai įsiskaudės sprandą.
- Tačiau bus ir skausmingesnių dalykų.
Vaikis žiūrėjo į mane su didžia neapykanta. Kaip šešerių metų kūdikiui, tai buvo nuostabiai konkreti neapykanta.
Kažkur viršuje rėkė jo motina, ta pati, kuri kadais vilkėjo šviesiai mėlyną palaidinę. Negalėčiau pasakyt, ką ji dėvėjo dabar, be tamsių kraujosrūvų ir sumušimų.
- Penketą metų, - staiga pasakė Homeras, šluostydamasis burną kruvina ranka.
- Kas?
- Sveiksta, manau greit grįš į darbą.
- Ei...
Homero veidas baltas kaip kreida ir tirta jis nelyginant viduržiemį.
- Aš jo nenužudžiau, bet tai gerai, - pridūrė ir pakėlė akis į mane.
Vyzdžiai buvo išsiplėtę iki begalybės.
- Ramiau, vaikine, tu nenori man to sakyti, - tariau.
- Jis ėmė rėkti ant manęs, pamatęs, kad einu artyn, – sušvokštė Homeras, žiūrėdamas į mane savo baimingai išplėstomis demoniškomis akimis.
- Kas dabar? – pasiteiravo Luji. – Bėdžius užgeso.
Žvilgtelėjau į misterį Olbraitą. Jis susmukęs tysojo ant grindų nelyginant maišas.
Homeras susitvardė, tik pasitrynė lūpas.
- Kaip misis Olbrait?
- Dikas baigė. Jis...
- Nežinau ir nenoriu žinot. Viskas, einam.
Greisė jau stovėjo prie paradinių durų.
- O kaip šitas? – šūktelėjo Luji man pavymui.
- Šitas lieka.
Su savo verdančia neapykanta, baime ir gėda. Savo mirštančiais tėvais ir mūsų kvapu plaukuose, rūbuose ir panagėse ir žingsniais galvoje. Aidėsiančiais kiekvieną sumautą naktį, nes iki dvidešimt dvejų, net iki tada, jam retsykiais nepavyks susiturėti ir šilta srovė susigers į paklodes. Tik ne su veidais. Nes, skriaudikų veidai išsigimsta ir susilieja. Tai gryna tiesa. Neprisimenu savo tėvo, bet kartais persirengimo kambariuose, tame gyvuliškame prakaito tvaike, užuodžiu jo lipnią smarvę.
Staiga lauke pasigirdo šauksmai.
- Kas per velnias ten darosi? – sukruto Luji.
Jis išbėgo pro paradines duris ir tuoj pat movė atgal.
- Einam einam einam! – riktelėjo. – Greičiau, Dikai, Homerai!
- Luji?
- Greičiau, mėšlas, Džounsi, ten kažkoks mėšlas, Sandra!
Visi leidosi bėgt pro galines.
- Džounsi, kur tu, einam!
- Einu, - atsakiau ir nupėdinau koridoriumi.
- Neik ten, - Luji laukė manęs prie galinių durų. – Neik, ten kažkoks mėšlas.
Luji stovėjo atsirėmęs į staktą, išmuštas raudonom dėmėm ir sunkiai alsavo.
- Einam, Džounsi.
Kažkada mes buvom draugai: mainydavom korteles, žaidėm beisbolą.
Aš stovėjau priešais lauko duris, jos buvo baltai dažytos. Apačioje anga katei, aukščiau – plyšys laiškams. Pro plyšį sklido nepaprastai baltos šviesos pluoštas.
Olbraitas jaunesnysis tyliai verkšleno kampe.
Nepajutau, kaip ji atėjo, bet kai atsisukau, už manęs stovėjo Greisė. Nepaprastai daili, kaip gi šito nepastebėjau anksčiau, daili ir gracinga.
- Metas dingt, - pranešė ji.
- O Lū ir kiti?
Ji linktelėjo.
Aš dar sykį žvilgtelėjau į šviesą, sklindančią pro plyšį laiškams.
- Gerai.
Greisė nusišypsojo ir paėmė mane už rankos.
- Tarsi būtų pasaulio pabaiga, - nusijuokė ji.
Aš nesumojau ką atsakyti, todėl tiesiog džentelmeniškai praleidau ją pro galines duris.



Atrodo, kad Rosvele gyvenantys Vilmotai buvo vieninteliai žmonės, matę skraidančią lėkštę. Tuo metu jie sėdėjo 105 Sauf Pen gatvės namo priebutyje. Buvo maždaug dešimta valanda vakaro, kai staiga milžiniškas ryškus objektas pasirodė pietryčių danguje. Laivas skrido į šiaurės vakarus, tada pasislėpė už kalvos viršūnėje augusių medžių.