Autobusas arba Kelionė šalia pragaro vartų

Septynios valandos ryto. Stovėjau stodelėjė pilnoje piktų žmonių. Į dalį veido, kurios nedengė kapišonas, trenkė lietus, vėjas, pigių cigarečių smarvė ir dal velnias žino kas. Skrandis spazmiškai susitraukinėjo, ieškodamas ko nors maistingo – dėja jame tebuvo puodelis beprotiškai stiprios kavos. Kažkur toli, sušvytavo autobuso tablo, ir žmonės, tarsi banda gyvulių, instinktyviai pradėjo judėti bordiuro link.

Durys, atsitiktinai, pirmą kartą atsidarė tiesiai priešais mane. Aš sustingau ir bijojau pajudėti iš vietos – į mane žiūrėjo tuzinas iniršusių žvilgsnių. Kiekvienas iš jų grasino mane suplėšyti į gabalus, jei tik išdrysiu įkelti koją į autobusą, ir atimti iš jų dalį vietos.

Kelias akimirkas stovėjau nejudėdamas, kol iš nugaros nepasigirdo keistas balsas „Žmonės praeiti nori“. Nepsėjau net išsižioti, kai pajutau, kad mane spaudžia šimto arklių jėga. Tarsi potvinio bangos nešamas, daužydamasis į turėklus, bei piktus keleivius, buvau nugrūstas ir sutrintas kažkur toli toli. Dar spėjau pamatyti kažkokią keistą armonikos formos konstrukciją, ir viskas aptemo.

Atsipeikėjas supratau, kad nuo to, jog bučiau išsitiesęs ant grindų ir mirtinai sutryptas, mane apsaugojo krūva užpakalių, kurie smarkiai spaudė mano pečius bei krutinę. Buvau nuoširdžiai dėkingas užpakliams, už išgelbėtą gyvybę, tad jau ruošiausi vieną, stuksojusi tiesiai priešais mano veidą, papbučiuoti, bet nusprendžiau nesakyti „op“ neperšokęs griovio.

Pabandžiau atsistoti. Dėja mėsos siena buvo gerokai per stipri. Tiesą sakant judėti buvo pavojinga, nes vos tik pasukus pečius, užpakaliai susispaustų ir sutraiškytų mano galvą.  Situacija tikrai nebuvo viena iš geriausių – buvau įkalintas ir jaučiau, kaip mano suspaustiems plaučiams pradeda po truputi trūkti gryno oro. Vietoje jo atsirado prakaito, alkoholio, išmatų, maisto, kvepalų bei kažko išvis neaiškaus mišinys.

Nemeluosiu, pradėjau smarkiai jaudintis dėl savo išlikimo (aš net nekalbu apie išlipmą). Staiga prie savo kojų pajutau kažką krutant. Vargais negalais, linktelėjęs galvą, pamačiau seną senučiukę, kuri buvo įstrigusi netoli manęs, tarp kojų miško raizgalynės.

- Ar mane kas nors girdi? – silpnai, tarsi siūsdama beviltišką SOS signalą, šūktelėjo ji.
- Taip, girdžiu, ar viskas gerai? – nelabai supratau, kaip senas žmogus išgyveno šitoje mėsmalėje.
- Nebejaučiu savo nugaros sūneli.
- Ar įmanoma iš čia dingti? – dabar jau visiškai išsigandęs, šnekėjau aš.
- Aš čia jau per ilgai, nebeturėsiu jėgų net paeiti, bet tau gal ir pasisektų.
- Kaip tai padaryti? – švystelėjus bent menkiausiai vilčiai, širdis pradėjo pompuoti adrenaliną, o tai suteikė man gana daug jėgų.
- Šitas daiktas, kartais sustoja. Kai pajausi gryną orą, judėk link jo ... – senutės balsas silpnėjo.
- O kaip gi jūs?! – masė pradėjo lėtai krutėti, ir aš pajutau žvėrišką spaudimą.
- Bėk, kol dar yra laiko ... – tai buvo paskutiniai jos žodžiai. Po jų, kojų miškas, tesiog mano akivaizdoje, surijo senutę.

Supratau, kad dabar paskutinis mano šansas. Nosį pakuteno lašelis gryno oro – aš suslinekiau ir tarsi kareivis grindimis pradėjau šliaušti laisvės link. Kojos aplinkui mane judėjo, virš galvos lakstė aštrųs daiktai – tokie kaip skėčiai bei lazdos. Vienu metu gavau spyri tiesiai į galvą, iš nosies pradėjo plūsti kraujas, viena akis taip užtino, jog nieko nebemačiau. Tačiau aš veržiausi toliau, nes gryno oro kiekis vis didėjo. Kažkas nuplėšė mano batą, striukė visiškai susipjaustė ir atrodė kaip skuduras, apmindžiotos kojos ir rankos vos kabinosi į grindis ir ...

Mane apakino ryški šviesa – aš išsiverčiau ant asfalto ir šniokšdamas nežinojau – verkti ar juoktis. Kažkoks žmogysta šuktelėjo kažką apie narkomanus autobusuose ir pasipiktinęs nuėjo, o aš gulėjau. Nosimi ryjau gryną orą – akimis saulės šviesą, o širdis dainavo gyvenimą.

Praėjo daug laiko. Naktimis nebekankindavo košmarai. Aš išmokau naudotis autobusais. Pasikeitė tik tai, kad niekada neužleidžiu vietos seniems žmonėms. Juk jeigu kas nors būtu užleidęs vietą tai senutei ...