Istorija apie vikšrelį arba mažų vaikelių migdymas

Kartą gyveno žalias vikšrelis. Buvo jis toks, kaip visi kiti vikšreliai. Ropojo nuo lapelio ant lapelio ir graužė juos. Viskas būtų buvę gerai, jeigu žaliasis vikšrelis dieną būtų graužęs lapelius, o naktį būtų miegojęs. Bet ne, jis visai nenorėjo miego, todėl lapelius grauždavo ir dieną, ir naktį.
Tik įsivaizduok. Visą dieną ir visą naktį žaliasis vikšrelis daugiau nieko neveikė tik graužė, kramtė, čepsėjo... Ir, žinoma, storėjo. Pamažu jis pasidarė toks storas ir nerangus, kad niekas nebenorėjo su juo draugauti.
- Fu, - sakė muselės, - riebus žalias vikšras.
- Jis nemoka greitai bėgioti, - susiraukė skruzdėlytė.
- Jis negali šokinėti, - šūktelėjo, šokuodamas nuo žolytės ant žolytės, žiogelis.
- Jis net neskraido, - ištarė vienu metu bitutė ir širšė.
- Jis labai storas ir negražus, - pasibaisėjo blizgantis vabaliukas.
- Jis negali suptis ant mano voratinklio, - susiraukė voriukas.
Vargšas žalias, storas vikšrelis... Išgirdęs tai, jis taip nusiminė, jog trumpam net nustojo kramtyti. Susirangė ant lapelio ir pravirko.
Pro šalį tipeno raudona boružėlė.
- Neverk, mažyti, nusiramink. Aš tau atskleisiu vieną paslaptį. Tu toks storas ir nerangus, nes visą laiką tik grauži ir grauži, net naktį nemiegi. Aš žinau, kaip tu gali stebuklingai pasikeisti. Susirask šilko siūlelių, pasidaryk iš jų guolį ir gulkis čia ant lapo pamiegoti. Kai atsibusi, įvyks stebuklas.
Žaliasis vikšrelis buvo toks nusiminęs, toks nelaimingas, kad paklausė boružėlės. Jis susirado siūlelių, susisuko iš jų kokoną ir prigulė čia pat ant lapo pamiegoti.
Niekas nepasigedo nerangaus vikšrelio. Ir niekas nepastebėjo mažo siūlų kamuoliuko ant žalio lapo. Tuo tarpu vikšrelis ilgai ir saldžiai miegojo minkštame šilkinių siūlų guolyje. Jis sapnavo nuostabų sapną apie kvapnias, ryškiažiedes gėles, apie spalvotus debesis grakščių plaštakių, lekiojančių nuo vieno žiedo ant kito. Vikšrelis  net susapnavo, kad ir jis pats lengvai ir grakščiai šokinėja po pievą kartu su plaštakėmis.
Pagaliau jis pabudo. Atsargiai praplėšė šilkinius siūlus ir iškišo galvytę. Vikšrelis bijojo ir vėl išgirsti skaudžias pašaipas, tačiau kaip nustebo, kai aplink pasigirdo susižavėjimo šūksniai:
- Kokios nuostabios spalvos, - šūkčiojo muselės.
- Tos grakščios kojytės tikriausiai gali labai greitai bėgioti ir gražiai šokti, - žavėjosi skruzdėlytė.
- Kaip lengvai plazda sparneliai. Paskraidykime kartu, - vienu metu pakvietė bitutė ir širšė.
- Kokia graži plaštakėlė, - aiktelėjo blizgantis vabaliukas.
Visi aplinkui išsijuosę gyrė ryškiaspalvę ir nuostabiai gražią plaštakėlę, kuri sėdėjo ant žalio apgraužto lapo ir nustebusi dairėsi aplink.
- Dabar suprantu, kaip svarbu laiku pamiegoti, - pagalvojo plaštakėlė, mostelėjo sparneliais ir nuskrido žaisti su bitute ir širše.