pavėsiais dangstausi

Per safyro prizmę
spinduliais tavo žodžiai
į mano akis

mano akys
nužydėjusių popiečių
atsiminimuose sumigs

čia ne visko užteks mums
bet ilgai taip
sėdėsim

panardinę mintis  į
      liepų pavėsius

jei užmigtum ir tu
su
plevenimu mano

tau sapne atiduočiau
savo kūną neramų

tavo žodžiai safyrų prizmėm
man lopšinę niūniuoja

paparčiai
-kažkada man pasakojai-
nukritę miško
sparnai
apklos mūsų sapną
pirštai sulimpa mano ir tavo
delnuose
medaus
pilna
iš liepų