Vldovė iš realybės (2)

Viduje buvo begalė žmonių, visi jie šoko pagal muziką (daugelis nepataikydami į ritmą) tačiau šoko, ir jiems buvo linksmą
  Paėmusi nuo stalo stovintį puspilnį butelį, Kara leidosi per veidų jūrą į kitą kambario galą, kuriame ji pastebėjo šokantį Mantą.
Kai Kara pakankamai prisiartino, ir Tomas ją pažino, jis timtelėjo Kara už rankovės ir nusitempęs į šokio sūkurį sušuko į ausį:
  -Nagi, atsipalaiduok! Pasilinksmink!
Jie pradėjo šokti, iš pradžiu lėtai, nedrąsiai, tačiau dainai greitėjant jie šoko daug labiau atsipalaidavę, jiems niekas nerūpėjo, tik jie patys ir ta daina. Dainai ainant į pabaigą jie jau ne šoko – jie skraidė. Gyveno muzikos pasaulį, kur egzistavo tik jie ir ta daina. Jie šaukė dainos žodžius, gyveno ta daina.
  Kai daina baigėsi, jie nuėjo ir atsisėdo ant sofos, žiurėjo kaip šėjo kiti, kaip jų draugai siurbė vis daugiau ir kaip viena po kito juos išnešdavo dar blaivūs pažystami, toliau nuo smalsių žvigsnių. Kartais jie šokdavo per kokią dainą, o kai daina pasibaigdavo, eidovo pasiimt ko atsigert, o kartą kažkoks vaikinukas arėjes pasiūlė net kai ko daugiau....
- Ei, nuobodžiaujat? -įsiterpęs per vidurį paklausė jis.
- Ne, tik šiaip baigiam numirt iš nuobodulio. -Atkirto Tomas, aiškiai neturintis jokio noro su juo prasidėt.
- Taip, matau. O norėtumėt pasikelt nuotaika?
- Tik jau ne su tavim... -vis dar bandė juo atsikratyti Tomas, tačiau regis jam sunkiai sekėsi.
- Ne, -šyptelėjo šis. - Ne su manim. Tačiau turiu tai kas padės pasikelt.
- Kas tai? –sukluso Tomas, kuriam čia pradėjo darytis pernelyg nuobodu. - Ko turi?
- Nieko ypatingo. Tik... - pasilenkęs jis pakuždėjo kažką Tomui į ausį. Tačiau Kara pakankamai žinojo, kad suprastų apie ką eina kalba.
- Ne dėkui. Mes nevartojam. - Ir atsistojus jau ruošesi eiti.
-  Nagi, kalkėk uiž save, - Tomas atrodė pasipiktinęs ir atsikęs į nepažystamąjį tarė-Žinoma, duok.
- Tu kaip nori aš einu. - mestelėjo Kara ir atsistojo nuo sofutės .
- Palauk, - šuktelėjo Tomas, - pabandyk juk nuo vieno karto nieko neatsitiks. Gyvename tik viena kartą ir reikia išmėginti visus malonumus. O tu dar nei karto nebandej. Tik žolės kartai patrauki. Pabandyk ko nors stipresnio.
- Dėkui, man ir žolės užtenka.
- Nagi juk nuo vieno karto nieko neatsitiks... Nebent tu bijai bandyt. - nusišaipė Tomas.
- Bijau? Dar ko! Gerai duok vieną. O vardą turi? - kreipėsi ji vaikina.
- Gabrielius, - burbtelėjo po nosim ir ištraukė maišelį su mažomis tabletėmis, išėmė dvi ir padavė Karai bei Tomui.
- Kaip pirmą kartą vaišinu. O jei užsimanysi daugiaiu tai jau reikės mokėti.
  Karos delne gulėjo maža rožinė tabletė, tačiau ją vimdė vien pažiūrėjus į tabletę...
- Nagi, bailiuke, gerk. - šaipėsi jis, nes neatrodė, kad Kara išdrįstų.
  Ji tik sužaibavo akimis  ir paėmusi tabletę, lėtai, kad visi matytų, įsidėjo į burną ir nurijo.
  Iš pradžių viskas buvo kaip prieš tai, nieko neivyko. Juodu šoko, šėlo ir visai to nepastebėdami šoko vis laisviaiu, jautėsi vis geriau. Nejautė skausmo kai, kai šokdami atsitrenkdavo vienas į kitą, nejautė nuovargio, nors šoko visą vakarą.
  Staiga Kara išvydo vaizdą, kuris ją persekios visą gyvenimą.
  Tenai buvo pilies kiemas, (o tolėliau stūksojo pilis su sargybą) kuriame šen bei ten šmirinėjo vištos. Vaikai lakstė purvini ir apskurę, o žmonės jodinėjo ant arklių.
  Žmonių buvo daugybė ir iš kito kiemo galo girdėjosi sunkūs dūžiai kurie sklido iš kalvės. Ten vyravo visiška sumaištis: stalai, ant kurių buvo išdėlioti daiktai pardavimui, mėtėsi po visą aikštę, vieni derėjos su pardavėjais  dėl prekių kokybės, kiti- dėl per didelių kainų. Tenai galėjai nusipirkti ko tiktai norėjai. Ten buvo visko: puodelių su išraižytais kraštais ir tokių kurie labiau primena mažus molinius dubenėlius. Galėjai nusipirkti maisto, žolelių gydimui ir arbatų virimui. Galėjai gauti įmantriai pasiūtų drabužių ir medžiagų, kurios, pasak pardavėjų, buvo iš paties Kiriato.
  Kiemo vartai atsivėrė ir ant arklių įjojo žmonės, kurių jai dar nė karto neteko matyti. Tačiau pati to nesuprasdama Kara jais žavėjosi.
  Jie sėdėjo pasitempę, aukštai pakėlę galvas, tačiau į žmones Jie žiūrėjo su gailesčiu. Kara jais žavėjosi ir pati to nesuprasdama bijojo jų. Jiems jojant žmonės traukėji iš kelio ir į juos žiūrėjo su atviru smalsumu. Staiga kažkoks piplys su mėlyne ant žando ir nubrozdintai keliais išbėges į minios priekį sušuko:
  - Mamit, elfai joja! - ir tai taręs puolė moteriškei į glėbį, tarsi tik dabar būtų suprates ką jis ištarė.
  Vaizdą aptraukė rūkas ir viskas ėmė po truputui blankti tol, kok visiškai išnyko.
  Kara atsipeikėjo ant grindų ir pamatė virš savęs palinkusius Tomą ir Kolę.
  - Kas nutiko? - apstulbusi, kad guli vidurį smalsuolių rato paklausė Kara
  - Nežinau, tu paprasčiaiusiai pasidarei balta kaip popierius ir susmukai vietoje. - Ėmė aiškinti Tomas, padėdamas jai atsistoti.
  - O jūs nematėt... - elfų, norėjo pridurt Kara, tačiau suprato, kaip tai keistai ir absurdiškai skamba, - girios. - Truputi sutrikusi užbaigė.
  - Ko? Girios? Tau tikrai galvelė susisuko. – šyptelėjo šalia jos atsidūres Gabrielius- Kitiem būna blogai, tačiaiu dar niekas nėra skundesis, kad matė girią.
  - Aš ne visi. Einu namo. Ir man tikrai mažiausiai reikia tavo juokelių. - metė ji Gabrieliuj ir apsisukusi išėjo į kiemą.
  Kai Kara ėjo namo pro kiemą, namo durys atsivėrė ir paskui ją išėjo Tomas.
  - Kas nutiko? Kodėl toks veidelis?
  - Niekis, man tik apsvaigo galva... – numojo ranka ji, - grįžk į vidų.
  - Tau tikrai nieko? Atrodai lyg vaiduoklį pamačius... Tau nieko nereikia? Gal palidėt namo?
  - Kam? Kelią į savo namus puikiai atsimenu.
  - Ei, ei! Nereikia pykt. Aš tik norėjau padėti... Aš tik nesuprantu vieno dalyko. Kartais būni visai normali, tokios kaip visos. O kartais elgiesi kaip paskutinė pritranka ir pikčiurna. Kas tau darosi? Negi negali būt kaip visos? Normaliai rengtis... Persidažyt plaukus, nes dabar jie šviečia raudonai tarsi koks žiburys....
  - Aš - ne visos.
  - Matau. Tačiau galėtum nors kiek pasistengt. -Tomas apsisuko ir gryžo į vidų, palikęs Karą vieną su savimi. Nors jis ir pasakė gryną tiesą, jai su  tuo susitaikyti buvo velnioniškai sunku. Kara atsistojo ir nuėjo vienišomis gatvėmis namo.