Lapas iš nuotraukos

Nespėjęs atsikvėpti po vasaros įspūdžių, vėlyvą rudenį nuotraukų albumas pasipildė dar keletu, šįkart rudens grožį šlovinančių, nuotraukų. Iš vienos jų žvelgė lapas paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis. Senukas neturėjo kuo skųstis, nes pusę metų audringai gyveno. Tačiau, net įgijęs nejauną amžių žyminčią geltoną spalvą, jis nesiliovė svajoti.
Jau nuo pirmųjų akimirkų mažasis pumpurėlis stengėsi pasistiebti aukščiau už savo broliukus. Ne todėl, kad norėjo užaugti didesnis. Mažylis troško pasiekti saulę: galbūt nusideginti, bet žūtbūt ją paliesti, atsigerti pačios karščiausios šilumos ir pajusti  geltonojo disko skonį. Pumpurėlis buvo taip įsimylėjęs saulę, kad negalėdavo miegoti naktimis, kai ši iškeliaudavo namo, už horizonto. Saulė tačiau nė nežinojo apie kažkur, toli žemėje, iš meilės džiūstantį pumpurėlį. Ji vienodai dievino visus lapelius, o naktį, užsimetusi juodą šydą, slapčia bučiuodavo mėnulį.
Netruko prabėgti kelios savaitės, ir pumpuras virto mažu lapu. Gal pats suprato, o gal mama liepa tyliai pakuždėjo, kad jis, deja, negalįs pasiekti saulės. Kad ji vienodai mylinti ir jį, ir broliukus, bet karščiausiai bučiuojanti mėnulį. Žinia nuvylė, tačiau nenuslopino pomėgio svajoti. Lapelis ir toliau nemiegodavo naktimis. Ne todėl, kad ilgėtųsi saulės. Todėl, kad įsigijo naują svajonę.
Būdamas visiška priešingybė saulei, mėnulis nesuviliojo mažylio savo išoriniu panašumu į pirmąją jo, tuomet dar pumpurėlio, meilę. Vietoj saulės dosniai dalijamos šilumos, nakties valdovas spinduliavo melsvu šalčiu. Bet štai vieną naktį lapelis stačiai apstulbo pamatęs saulės mylimąjį įgijusį puslankio formą ir tokį viliojantį pasisupti. Nuo tada žaliasis ėmė įsivaizduoti save besisupantį ant mėnulio ir bučiuojantį žvaigždes. Gal jos būtų draugiškesnės už saulę?
Taip lapelis ėmė dienomis gerti saulės šilumą, o naktimis svajoti apie tai, kaip mėnulis draugiškai supa jį ant savo rago. Mintimis mažylis jau stengėsi aprėpti nuo didžiulio aukščio beatsiveriančius tolius - niekada nematytus žemės kampelius: vandenyno pakrantes Australijoje ir Eliziejaus laukus, apie kuriuos buvo girdėjęs iš neseniai parskridusių paukščių giesmių. Nemažiau už pasaulio pažinimą jis troško būti liūliuojamas žvaigždžių glėbyje. Tačiau mėnulis kasnakt bučiuodavosi su saule ir beprotiškai griežtai auklėjo dukras žvaigždes.
Besvajojant bėgo naktys ir dienos, mėnulis vėl virto į melsvą šaltą blyną, saulė jį tebebučiavo, o lapelis tapo lapu. Kitaip tariant, atėjo karšta vasara. Mūsų bičiulis sunkiai taikėsi su mintimis, kad saulė niekada nemylės jo labiau nei kitų lapų ir kad mėnulis nesups jo draugiškai ant savo rago. Vasarą jis visai liovėsi žvilgčiojęs į dangų ir ėmė miegoti naktimis. Bet tai nereiškia, kad svajotojas tapo realistu. Atvirkščiai - jis įsigijo beprotiškesnį troškimą nei kada nors anksčiau. Beprotiškesnį todėl, kad jis, skirtingai nuo ankstesniųjų, buvo įgyvendinamas, bet tik mainais į gyvybę. Taigi supratęs, kad niekada nepakils į dangų, liepos sūnus vis dažniau ėmė žvalgytis į žemę.
Visai netoli mamytės liepos telkšojo didžiulis ežeras. Nesunku nuspėti, kad lapas šventai įsigeidė paliesti vandenį. Jis dešimtis kartų buvo sušlapęs, kai smarkus lietus daužė kūnelį sunkiais lašais. Tai negelbėjo. Kasdien, kai pamtydavo ežere plaukiojančius vaikus, įsigeisdavo pats plaukioti. Jis žinojo, kad sugebėtų. Kiekviena savo chlorofilu užpildyta ląstele jautė galįs perplaukti ežerą skersai išilgai ir nepavargti. Jis jautė, kad yra sutvertas plaukimui.
Tačiau laikas bėgo ir dėl jaunystėje patirtos nuolatinės nemigos, o gal tiesiog dėl to, kad atėjo ruduo, iš lapo ląstelių ėmė garuoti chlorofilas. Žmonės užvertę galvas spoksojo į gražiausią liepos sūnų. Jie norėjo jį parsinešti ir papuošti rudeniu kvepiančius namus, bet gražuolis nekrito. Jis jautė šalia alsuojančią mirtį ir džiaugėsi - mirties artėjimas taip pat reiškė svajonės išsipildymo artėjimą. Lapas vėl ėmė nemiegoti naktimis, nes mintyse mokėsi plaukti.
Praėjo spalis, ir įpusėjo lapkritis, bet liepos šaka - gyvasties nešėja vis dar nenorėjo paleisti savo svajotojo sūnaus. Jis laukė mirties taip nekantriai, o mirtis tik erzinosi po truputį grauždama kūnelyje skylutes.
Pagaliau. Po kelių dienų, siaučiant šaltai liūčiai, lapas atsisveikino su taip ir nepabučiuota saule, su šaltuoju mėnuliu ir jį visus metus globojusia mamyte liepa. Pakilus stipriam vėjui, mirtis nuplėšė senuką ir nunešė tolyn. Tolyn nuo liepos viršūnės, tolyn nuo Paties Gyvenimo. Tačiau artyn prie Didžiosios Svajonės.
Rudeniškai susidrumstusio ežero bangos apglėbė svajotoją ir dar ilgai supo, plukdė, žaidė su juo, karts nuo karto apipildamos vėsiais bučinias. Lapas suprato, kad ne ant mėnulio supasi, kad ne su saule bučiuojasi ir žaidžia visai ne su žvaigždėmis. Tačiau žinojo, kad išsipildė viena iš didžiųjų svajonių. Negana to, atiteko kitų troškimų trupiniai.
Tą naktį saulė paskutinįkart metuose pabučiavo mėnulį, ir gimė nauja žvaigždė.