Benediktui vėžys

Pastorius Benediktas Drobė nuolat skųsdavosi skrandžio skausmais.
          – Nėra ko dejuoti! Prisiputai, besaiki kuily, dabar žinokis! – dažnai taip lavindavo balso stygas vyriškio žmona Adelė. Ir iš tiesų Benediktas mėgdavo surengti sau pilvo šventę. Tiesą sakant, šventė skamba kuklokai. Grobuoniškas mitybos pokylis arba mega apetito fiesta – kur kas taikliau apibūdina tuos užstalės šėliojimus. Maža to, nenumaldomas pastoriaus ėdrumas Drobes stekeno finansiškai. Adelė ėjo buhalterės pareigas vienoje tekstilės įmonėje, todėl namuose ji tvirtino šeimos biudžetą.
          – Beni (įprastas žmonos kreipinys į vyrą)! Tos tavo prakeiktos jūros gėrybės nuvarys mus į bankrotą! – moteris solfedžio atlikdavo su *crescendo prieskoniu ir nervingai rašikliu artėdavo link raudonai užbrauktos deficitinio biudžeto linijos.
          – Brangioji, ko širsti? Išganysiu keletą neramių sielų, gal net pavyks prisikasti prie aukų krepšelio ir vėl turėsime maistui, - atrėždavo apkūnusis gurmanas, dantų krapštuku platindamas properšą tarp centrinių kandžių. Galima sakyti, vienas mėgstamiausių Benedikto užsiėmimų po valgio būdavo drybsoti patogiame odiniame fotelyje, vienoje rankoje laikant plonų medinių lazdelių aštriais galais dėžutę, o kitos rankos pirštais suspaudus vieną tų lazdelių, rakinėti tarpdančius. Jis pradėdavo nuo centrinių ir pamažu, pasimėgaudamas slinkdavo kaplių, vėliau krūminių dantų link.
          – Liaukis tauzyti niekus! Jeigu ir toliau taip ėsi, mes neturėsim ne tik maisto – mes išvis nieko neturėsim! – negailėdavo decibelų Adelė.
          Taip ir gyveno darni Drobių šeimyna, kol vieną sekmadienio popietę, grįžęs iš bažnyčios, pastorius sunegalavo...
          – Benediktai, kiek pirštų rodau?
          – Šešis, - lyg per miglą regėdamas išskėstą daktaro plaštaką, krūptelėjo vyriškis ir vėl užmerkė akių vokus.
          – Sugirdykite jam šių tablečių po vieną prieš pusryčius, pietus ir vakarienę. Po savaitės užsuksiu patikrinti, kokia ligonio būklė, - burbtelėjo sveikatos sergėtojas, įteikdamas Adelei buteliuką su vaistais.
          Prabėgo vos trys dienos, o pastoriaus savijauta tik blogėjo. Jis smarkiai suliesėjo. Be to, pasireiškė naujas simptomas – vėmimas su kraujo priemaiša. Adelė nedelsdama iškvietė daktarą, kuris netikėtai diagnozavo skrandžio vėžį. Še tau, boba, ir devintinės! Išgirdusi, kad jos vyrui vėžys, moteris susmuko vietoje, o kai atsipeikėjo, Benediktas jau buvo nugabentas į ligoninę.
          Likus dienai iki skrandžio vėžio operacijos, Adelė jaudinosi labiau negu pats būsimasis operuojamasis. Apskritai, nuo to laiko, kai pastorius apsirgo, paskutinis žiupsnelis moteriško žavesio išnyko iš jos veido bruožų. Sumenko ir Adelės kūnas, tačiau praturtėjo dvasia. Anksčiau būdama ne itin pamaldi, dabar ji kas vakarą sukalbėdavo poterius.
          Lemtingą valandą ligonis buvo šmaikščiai nusiteikęs ir prieš išvežamas į operacinę pajuokavo:
          – Adele, jeigu mirsiu, noriu, kad neliūdėtum. Girdi? Verčiau ta proga nusipirk jūros gėrybių. Negaliu žiūrėti kaip tu nyksti minučių tikslumu.
          – Beni, kvailuti, kaip tu gali šitaip lengvabūdiškai kalbėti apie mirtį? Viskas bus gerai – aš už tave melsiuosi, - jau senokai primiršusi balso lavėjimo pratybas, moteris artikuliavo garsus pirmosios oktavos lygmenyje.
Po keturias valandas trukusių grumtynių su piktybiniu naviku, chirurgas išėjo ir operacinės. Paniurusi veido išraišką nežadėjo nieko gero.
          – Mes padarėme viską, ką galėjome. Pavyko pašalinti tik dalį naviko. Ligonis komoje, jo būklė kritinė, tačiau dar ne viskas prarasta, - lyg iš kvailo TV serialo nuskambėjo specialisto žodžiai.
          Tą naktį prie Benedikto lovos budėjusi Adelė sėdėjo atsivertusi maldaknygę, kol šios puslapiai ėmė raitytis persunkti karštų ašarų. Galiausia išsekusi, moteris užsnūdo. Staiga, pažadinta košmaro, ji pašoko, pažvelgė į vyrą ir išsivėpė lyg išvydusi vaiduoklį. Pastoriaus lūpos plačiai prasivėrė ir pro jų plyšį palengva lindo dvi fosforo spindėjimo antenėlės. Adelė pajuto deguonies stygių, o širdis plakė taip stipriai, jog moteris pradėjo ritmiškai kilnotis kietame ligoninės krėsle. Netrukus patalpa prisipildė tarytum mėnesienos šviesos, o antenėles pasivijo vienerios nykščio didumo žnyplės. Paskui fosforinis gyvis išropojo visu penketu porinių vaikščiojamųjų kojų, nepamiršdamas ir uodegos. Tai buvo tikrų tikriausias vėžys. Kelis kartus mostelėjęs vienintelėmis žnyplėmis jis pakilo ir iš lėto plevendamas išskrido pro pravirą langą.
          Adelė dar ilgai neatgavo kvapo. Tik auštant susivokė – nebeliko jos Benio.





* muzikos kūrinio atlikimo būdas: vis stipriau, vis garsiau.