Tikroji proza

Mano įdukterei greitai septyniolika. Matyt, ta proga, o gal ir iš kitokių paskatų, ji mane ėmė vadinti vardu. Aš ir be jos turiu daug rūpesčių, todėl nurijau „mamytės“ kreipinio nebuvimą ir nepaspringau. Nurijau tamsių plaukų nudažymą juodai, nagų lakavimą juodai, žemesnius pažymius, kojų, tariamų „ūsų“ ir bikini zonos depiliavimą vašku. Pati išvedu šunį vakarais ir rytais. Ketinu nupirkti elektrinę gitarą. Bendrauju tik finansiniais klausimais, nes buvo pasiūlyta nesikišti kitur. Įdėmiai išklausau apie tai, koks netikęs mano vyras ir kokie išlepinti mano tikrieji vaikai. Padarau pažymas, atleidžiančias nuo kūno kultūros. Vežioju į Vilnių dėl augimo sutrikimo. Trūks plyš reikia dar penkių centimetrų, o tada jau bus galima užsiimti svorio korekcija. Nieko nebesiūlau ir nebepatarinėju. Mano įdukterė absoliučiai suaugusi ir savarankiška. Tik retkarčiais apsimetu tai pamiršusi ir išskalbiu liemenėlę bei kelnaites arba paprašau repetitorius kantrybės. Artimiausiu metu ji žada susirasti padorų darbą ir išsinuomoti butą. Vasarinis darbas plauti lėkštes picerijoje nebuvo padorus, mat reikėjo anksti keltis ir per daug dirbti, o alga buvo tik tokia simboliška... Padėti man prižiūrėti  mažiukus – „Jie man ne broliai ir ne sesės. Ir taip jau pakankamai prisivergavau“. Jai nereikia auklės algos, kurią siūlau 5litai už valandą. Tai per mažai. Už jos pasiaukojimą. O jeigu man kas nors nepatinka, ji gali grįžti į vaikų namus.
- Viktorija....
Be atsako. Vien iškalbingas žvilgsnis. Ir senutės apačioje ant suolelio: „Aš jai sakiau, kad neimtų. Obuolys nuo obels netoli rieda. Laba diena. Kaip sekasi Viktorijai? “.
„Ačiū, gerai“.
„Mes visos jumis taip žavimės. Tuos valstybinius pinigėlius ant jos taip išleidžiate, kad turbūt nieko pačiai nebelieka. Geras žmogus esate. Tik, žinokite, svetimi vaikai neįvertina“.
„Bet tokia šauni mergaitė. Gal galėtumėte porai dienų paskolinti man. Nusivežčiau į sodą. Padėtų man, senei, braškes nuravėti. Aš ja labai rūpinčiaus. Švieži agurkai, krapai.. “
„Pasiimkite kokį nors nelaimėlį iš vaikų namų. Dar ir pinigėlių gausite. Šalia gero darbo ir sielos išganymo“.
Nuryju nepasitenkinimą ir apkalbas už nugaros. Juk trypiu gerus ketinimus ir siurbiu valdiškus pinigus. Skubu susitikti su Viktorija prie „Megaplazos“. Penkias minutes pralaukusi, skambinu į mobilų. „Aš jau seniai laukiu kavinėje“. Apmoku sąskaitą už graikiškas salotas, kažin kokį desertą ir kavą. Po valandos užsidarys mano mažių darželis, o iki to laiko reikia suspėti nupirkti striukę.
„499Lt. O gal tau šita patiktų? Pasimatuok. Spalva madinga“.
„Ir tik trys šimtai? Ką gaila? Man nereikia tokios šūdinai pigios striukės.. “
„Viktorija, manoji kainavo tik du šimtai ir jau antrus metus nešioju... “
„Ir nešiok į sveikatą, o aš geriau vaikščiosiu su švarku. Na, dumk pas tuos savo benkartus“-
„Ar tu bent žinai, ką reiškia tas žodis? Ką... “
„Tu žinojai, kaip mane pasiimti, užguiti, apkrauti darbai ir savo... bnenkartais“.
Kalta aš. Perku striukę už 499Lt. Ir lekiu į darželį pasiimti savo benkartų, sutikti smerkiamus kaimynų žvilgsnius ir suprasti, kokį gerą biznį padariau pasiimdama globoti vaiką prieš devynerius metus.
Belieka nukelti kepurę ir panirti į gilų reveransą sau.