Bobučių Palanga…

Tikra istorija. Iš savaitgalio prisiminimų, grįžtant namo iš “Vasaros atidarymo Palangoje”2003

Lengvas vėjelis kedena plaukus, jau švinta. Ausyse vis dar skamba šventės šurmulys, susižavėjusiųjų fejerverkais šūksniai, kažkur giliai krebžda mažytis džiaugsmas, juk jau “oficialiai” vasara, tik tas nelemtas nuovargis lenkia prie žemės, kalbėdamas viso kūno kalba.
Jau penkios ryto, blyškūs saulės spinduliai žiba pievos rasoje, o mes naiviai laukiam gerų žmonių, padėsiančių pagaliau parsigauti namo: iš pajūrio į Dzūkiją… laikas slenka, be galo lėtai, lyg veikiant kvailam užkeikimui niekas nestoja, praeina keli tranzuotojai ir pradingsta žolėse, už posūkio. Net nesistengiame jų pasivyti, juk lengviau susitranzuoti, kai mažiau žmonių…
Akys nušvito - valio pirmoji mašina sustojo! Joje sėdi du vaikinai, paklausus kur važiuoja, keistai sukikena, sakosi važiuoją į Vilnių. Nejauku. Baimė auga. Žiūriu vienam į akis. Jos keistai įtartinos, visiškai tuščios, sunku suprasti, ką jis galvoja, ką jaučia, nes jo akys spinduliuoja šalčiu. Stengiuosi pamatyti, kito vaikino akis, nes prisiminiau vieno kunigo žodžius - “ar buvai kada nors sutikus žudiką? ne? kad ir koks malonus jis bus, tai matysi jo akyse. Privalai išmokti atpažinti žmogų, vos pažvelgus jam į akis, privalai suprasti, koks jis, kai tranzuoji ar imi tranzuotojus. Per tas kelias akimirkas, kol atsidaro durelės, privalai perskaityti jo akis ir nuspręsti, ar gali juo pasitikėti, ar ne.” Delsiu, dvejoju ar sėsti į taip nudžiuginusį automobilį, ar ne. Irka tyli, laukia mano sprendimo. Vaikinai kaip įmanydami stengiasi įkalbėti važiuoti kartu su jais. Laukiu, ieškau kito vaikino akių, kurios padėtų apsispręsti. Vairuotojas pasilenkė ir pro langą pamačiau jo akis. Jos mane išgąsdino, širdis šoktelėjo, visas kūnas nuėjo pagaugais. Jo akys buvo pilnos arogancijos, švytėjo žiaurumu ir pasišlykštėjimu, klasta ir ironija. Tas žvilgsnis buvo klaikus, kažkas giliai mano viduje, keistu, baimės iškreiptu balsu sušuko:
- Irka, einam iš čia!
Apsisukom ir sparčiu žingsniu nuskubėjom atgal. Iš automobilio pasklido keiksmažodžių virtinė, šlykščios užuominos ir pyktis. Vyrukai nenorėdami pasiduoti, puolė mus vytis. Beviltiškai šaukėmės pagalbos vienintelio automobilio, dumiančio pro šalį - jis nestojo. Mus užklupo kvailas silpnumo jausmas, juk nieko nėra šalia, pasiviję vaikinai pradėjo lipti iš automobilio. Mano širdis suskilo į daug mažų dalelių ir išsisklaidė po visą kūną.
- Irka, ką darom?! - supanikavau ir, nelaukus atsakymo, pasileidau į pievą per aukštas žoles, pritvinkusias ryto rasos. Bėgau kiek galėdama greičiau, net nesuvokdama kur, nenumanydama, kaip išsigelbėti, vedina naivios vilties, kad mums pavyks, nors protas tuo visai netikėjo, nes nieko nebuvo šalia… Irka sekdama mano pėdomis, šnopavo baimę, stengėsi neatsilikti. Nežinau, kam buvo baisiau, ar man, skuodžiančiai visu greičiu priekyje, ar jai kiek atsiliekančiai, esančiai arčiau to siaubo, nuo kurio sprukom.
Bėgu, jaučiu kaip nuo ryto rasos pritvinkusių aukštų žolių šlampa mano velvetinės kelnės, matau, kaip aplimpa nužydėjusių pienių pūkais. Pėdos jau plaukia batuose, klykdamos besispaudančio vandens garsu. Drėgmė kyla vis aukštyn , vis labiau varžydama judesius. Nebegaliu bėgti: aukštose žolėse peršlapusios kelnės gautinai paraližavo judesius, vis sunkiau nešti kuprinės svorį. Žingsniai sulėtėja, vis bijau atsisukti, galbūt tik to ir laukiama! Beviltiškas silpnumo jausmas, dar neapleido, rodos, einu peilio ašmenimis, kai bet kurią akimirką galiu nuslysti. Sukaupiu visas jėgas, visą drąsą, grįžteliu - automobilis lėtai važiuoja puslankio formos keliu, juosiančiu pievą, kuria mes bėgam, laukia kol kirsim gatve, besistengdamos pasiekti degalinę, kuri galėtų būti mūsų išsigelbėjimu. Stebi ir laukia progos sugauti, kaip tikri medžiotojai, tykantys aptvertoje pievoje besilakstančių stirnaičių, tik šį kartą jos bus žudomos, ne dėl maisto trūkumo gelbstint savąją egzistenciją, o gašliems ir gyvuliškiems poreikiams patenkinti.
Kraupu, rodos, net nereikės kažko pribėgti, ar jiems mus pagauti, mirsiu tuoj pat. Irka paima man už rankos - “Kas bus, tas bus” - ir eikvodamos paskutines jėgas pasileidžiam link degalinės. Užkopiam į kalnelį, žolės prasiskiria, ant kelio stovi trys tranzuotojai, du iš jų vaikinai. Išsigandusiais ir susidomėjusiais veidais žiūrintys į dvi ryto rasoje permirkusias panikes, pilnomis baimės ašarų akimis - gelbėkit!
- Tai ką kelią trumpinat? - bando taisyti situaciją vienas.
Negaliu pratarti nė žodžio, ašaros veržiasi iš akių, kviesdamos kartu iškristi ir širdį, kuri jau už kelnių kampučio laikosi. Eidama, pro tranzuotojus, stengiuosi neverkti: negaliu parodyti, kas dedasi manyje, negaliu pratrūkti. Nusisuku. Su tyliomis ašaromis pradingsta ir drebulys, stipriai draskęs visą kūną.
Viskas praėjo, bet baimė išliko, juk dar reikia parsigauti namo, į Dzūkiją… Kad ir koks nesvetingas pasirodė kelias iš Palangos į Klaipėdą, kelias namo nesutrumpėjo…