Bausmės

In memoria M. Č.

I.

— Vardan Dievo Tėvo ir Sūnaus...
Pilkšvos celės sienos baugina savo monologais. Čia nėra grotų, išties gudriai apgalvota – kam potencialiam mirtininkui reikalingas tas suskaldytas ryšys su išore? „Pamiršk aplinką, kur pavasarį žaliuoja žolytė – čia pats apkerpėsi, jei nesilaikysi higienos“, sako kiekvienam kaliniui viršininkas, palydėjęs jį į kambarį. Tiesa, yra spyna, kurią atrakinus prasiveria ta kintanti erdvė. Maždaug sprindis ant sprindžio, bet nėra jokių skylučių, viskas vientisa.
Šaltos metalinės sienos, rodos, visai plonos, nes pabeldus girdisi skardus skambesys.
— Tai iliuzija, – kažkada sakė sargas. — Jei būtum pakankamai kvailas trenkti, krumpliai kaipmat pravirktų.
Ir tai mus įtikino. Kiekvieną individualiai.
Edgaras, kalėjimo kunigas, visad būdavo geros nuotaikos. Keista, kaip gali kas nors šypsotis, kai kasdien reikia pasimelsti su agresyviais vyriškiais, žudikais, drebančiais, nenustygstančiais vietoje narkomanais, laižančiais prakaitą nuo riešų, nes, anot jų, jau tiek metų leidžiantis aguonų skystimą, dalis jo (kad ir apgailėtinai menka) lieka organizme. „Šie ilgai netvers, patys prašys viską užbaigti“, pagalvodavo kunigas. Ir jie prašydavo, tačiau čia niekad negausi tai, ko nori. Bausmė iki gyvos galvos ar mirties bausmė čia beveik tas pats – nenukentės per daug valstybė, jei žmogeliui varganam numes tokią pat kriaukšlę duonos. Tualetas yra, taigi vanduo irgi ne aukso vertės, o stiklinė, įžūliai įskilinėjusi ir apsinešusi kalkėm, stovi ant bakelio it šaipydamasi. Jų visam kalėjime gal koks šimtas, tačiau dauguma tokios pačios, lyg padarytos pagal vieną trafaretą. Trafaretą, kuris turėtų atskirti žmogiškumą nuo žmogaus, nes, kam, po velnių, jis čia reikalingas? Balastas reikalingas tik tam, kad laivelis neapvirstų. Čia juk sausuma – kam išvis tie laiveliai?
Kartą išgirdau šalimoje celėje gurkštelėjimą – viskas labai aiškiai girdisi. Pagal triukšmo foną nusprendžiau, jog buvo naktis. Visad tamsu. Užsimezgė dialogas tarp kaimynų:
— Ką ten darai, a?
Anas pastatė stiklinę atgal, keramika piktai prunkštelėjo stiklui.
— Gėriau vandenį. – balsas man pasirodė prikimęs.
— Iš ten?
Tyla.
— Iš ten?!!
— O iš kur dar? Juk troškina...
— Daryk kaip aš – seiles ryk.
— Kas iš tavo patarimo, rytoj išeinu.
— Ar skaudžiai?
— Kaip..?
— Ar sakė, ką darys?
— Su dūmais. Tik dar nežinau ar aš juos nešiu, ar jie mane.
— Ajajai...

II.

Kartais naktimis – taip vadinau tą laiką, kai visi aplink mano celę miegodavo – nervingai rankose marširuodavo rožančiaus karoliukai.
— Sveika, Marija, malonės pilnoji...
  Kunigas Edgaras buvo gan nuoširdus žmogus, rimtai domėdavosi mano gyvenimu. Jis ir padovanojo rožančių. Gintarinį.
— Gelsva ugnelė jame rusena, – pasakė jis. — Svarbu pajausti jos šilumą.
— Mano nervai jau sunkiai atskiria šaltį nuo šilumos. Tiesiog kažkoks neutralumas.
— O kai meldiesi – ką tada jauti?
— Lėtai tekantį laiką, šilumos, kaip sakiau, nejaučiu.
— Kodėl tada meldiesi?
— Kad neišprotėčiau...
— O gal jau..?
— Ne! – suirzau.
Edgaras sužiuro į dailiai nuobliuotas alksnines lentukes, pakabintas prie sienos. Ant jų sėdėjau aš, čiupinėjau kankinį – jis iškaltas iš metalo.
— Kunige, gal galite pasakyti kiek aš čia jau praleidau laiko?
— Taisyklės neleidžia. – neįprastai garsiai atsakė. Sienos išgirdo. Nuleidau galvą, o sutanotas vyras padėjo ranką ant peties. Sublizgo žiedas su ametistu, dar du gražūs ametistai, švelniai violetiniai, žiūrėjo į mane. Jaučiau. Kita ranka, naudodamasis gestais, parodė tris.
— Atrodo, kad praėjo daug daugiau... – sunkiai atsidusau.
— Nenoriu nieko skubinti, tačiau žinai, kokią ribą tau nustatė teismas. Po to mums teks nuspręsti už tave.
— Jei Dievas mane čia atitempė, tai tegul ir pasiima pats...
— To jis negali, jam reikia tarpininkų.
— Eikit lauk, kunige, – paprašiau. — Aš noriu miegoti.
Edgaras pasisuko eiti prie durų. Tik rakindamas duris dar paklausė:
— Kodėl į mane nesikreipi kaip kiti?
— Jūs man ne tėvas. Esat toks pat žmogus kaip ir aš. – iškošiau atsigulęs ant lentų. Ilgai raičiausi, bet miegas vis dėlto atėjo pro milimetrinį plyšelį durų apačioje. Aplink budo kaimynai.

III.

Tą naktį varčiau poezijos tomelį, degė daug žvakių. Bilst bilst – kažkas atėjo prie durų. Kaimynė.
— Ko jums reikia tokiu metu? – paklausiau kiek įpykęs. Poezija – šventas dalykas.
— Ak, atsiprašau, kaimynėli, nenorėjau trukdyti...
— Sakykit, po galais... – pertraukiau kiek įpykęs.
— Gal medaus turit bent trupinėlį? Vyras vakar grįžo iš miško pervargęs, persišaldė. Vis darau arbatą tai liepžiedžių, tai čiobrelių, bet sarmata be jokio saldumo, o cukraus nevartojam. Laikomės dietos. – mirktelėjo.
Visgi moteriškė sužavėjo tokiu rūpestingumu. Pirma valanda nakties, medaus, mat, prireikė. Daviau visą puslitrinį.
— Gal jus palydėti? – paklausiau. — Kaime pastaruoju metu pilna banditų, žmonės ginkluoti. Aš – ne išimtis.
— Kiek čia to kelio, kaimynėli. Dėkui, pareisiu. – numojo ranka. — Be to, jie tik galvijus vagia naktim, o žmonėms nieko kita nėra padarę.
— O jūs pažinojot Aleksą? – prisimerkiau, akys bijojo šviesos.
— Jūsų draugą? Tą, kuri plaučių uždegimas prigriebė?
— Ne. Banditai nušovė... Taiklūs, kiaulės, trys šūviai – visi į dešinį plautį. – nuleidau akis.
Senyva moteriškė kiek patylėjo ir, eidama pro duris, dar kartą padėkojo. Panirau atgal į fotelį, jau buvau beskaitąs eilėraštį:

„ąžuolai traškėjo tik naktimis,
ąžuolai, aplipę pelėdų akim
įžiebtomis it raudoni žibintai —
tokie pat pranašai niekingi. “

Bet mane pertraukė klyksmas.
— Aaaaaa!!! – šūksnis atgulė į molyje skęstančius akmenėlius. Ir žolė naktį gražiai bangavo ir pelėdos...
— Aaaa! Padėki... – ir pelėdos nutilo.
Išlėkiau į kiemą su revolveriu. Šeši šoviniai. Keturis galiu iššauti pagąsdinimui. Pamačiau kažkokį žmogystą, laikantį mano kaimynę. Bijojau prognozuoti kokiais tikslais anas prie jos lindo, pradėjau šaudyti. Kulkos neklausė mano norų, tik dzingsėjo atsimušusios į akmenėlius. Jis traukėsi atgal.
— Paleisk!! Aaa! Nevidone..! – ir nutilo.
  Nukrito ant žemės. Pelėdą nupūtė pernelyg stiprus vėjas. Bėglys konvulsyviai raitėsi po paskutinės kulkos, medų prisiglaudė prie skarmalų, ginklą išmušė mėšlungiškas kojos drebulys. Lėtai priėjau prie jo, pakėliau jo pistoletą – užsilikusi viena kulka. Šis suprato mane, prapliupo verkti, dengėsi veidą stiklainiu. Jis tylėjo, aš taip pat. Mane nustebino toks pasiryžimas tylėti, jokio maldavimo, nė cyptelėjimo. Nustebino ir kartu suerzino.
Stiklainis sudužo, veidą padengė saldžios, nuo vėsaus oro stingstančios šukės. Ir gintaro spalva, ir raudono suskystėjusio rubino gleivės. Bet nenorėjo maišytis.
Pagalvojau, kad gal reiktų nueiti pas kaimyną ir viską išdėstyti, bet nutariau palaukti rytojaus. Lavonai turi kojas, taip, bet nervų sistema uždarė kelius impulsams. Niekur nedings.
Dar paėmiau knygą:

„kas – turtas ar maistas
atima badą, širdį?
o mirtį?
dalgis. negaląstas dalgis
kaip dilgėles, taip
ir mane. “

Susinervinau, nutariau pagaliau eiti miegoti. Jau vėlu, per vėlu...
Nuo tos nakties prie lovos prisišvartavo migdomieji.

Aaaa!!
Kas?
Aaaa!
Kas?!
A.. Hahaha!!

Prižadino celės aidas. Nekalbėjau per miegus, būtų atėję tramdyti.
— Eikš, tau ten patiks. – juokdamasis paliepė sargybinis.
— Aš noriu į tualetą! Leiskit! – plyšavo visa gerkle. Šiandien jį anksti pažadino, atrakino spynelę. Pats viršininkas pasakė:
— Žiūrėk, šiandien tavo saulėtekis. Ech, romantiška, ar ne? – nusijuokė.
Edgaras buvo pas jį nuėjęs, bet nesusikalbėjo. Pasiūlė atlikti išpažintį, tačiau anas, visas drebėdamas, atkirto:
— Ten vis tiek iš naujo reiks ją atlikti...
Celės padaro produktą – pirmykštį žmogų, turintį tą patį kūnišką pavidalą, tačiau niekaip jo nebekontroliuojamą. Pirmapradį žmogų siunčia į greit artėjančią paskutinę stotelę. Nebuvo kažkada metro, ėjo žmonės pėsti.
— Eik tu, eik! – žvygavo sargas it arklys. — Cha cha, apsidirbai! Eik tik, kelkis!
Žmogelis kažką stenėjo. Pagal scenarijų – ne pirmąkart jau girdžiu. Kur žmogus? Ten tik jo apvalkalas velkasi kaip neplautas, nušiuręs kilimas. O bus ir mano eilė. Memento mori. Kodėl žmogus gali bausti kitus žmones? Kodėl jis atima tai, ko pats negaus? Tyla. Ir gerai, ji reikalinga.
Rožančius šildo delnus. Ne gintaras, o Jėzus.
— ... amžiną atilsį duok mirusiems, Viešpatie...




2006-11-18,
Klaipėda