apie Kutosiuką Kutulį

“Kutena…” šmėkštelėjo Kvailystės galvoje, ir ji pabudo. Apsidairė, tačiau nieko nepastebėjusi gūžtelėjo pečiais. “Greičiausiai saulės spindulys koks nors paklydęs šėlioja…” pamanė, nusišypsojo ir vėl patogiai įsitaisė besisūpuojančiame hamake. “Koks įkyrus spindulys,” pamanė, kai kažkas minkšto ir švelnaus brūkštelėjo per basas Kvailystės pėdas. Tačiau neatsimerkė, nes skaičiavo įvairiaspalvius ratilus, sklindančius prieš užmerktas akis. Tuomet pakuteno Kvailystės nosį. Ši garsiai nusičiaudėjo, ir neiškentusi pramerkė vieną akį.
- Saulut, tavo spinduliai įsišėliojo,- pasiskundė, žvelgdama aukštyn.
- Labas,- pasigirdo kažkieno balsas iš apačios.
Kvailystė nustebusi sumirksėjo ir žvilgtelėjo po hamaku. Ten tupėjo kažkas apvalaus, pūkuoto ir minkšto, su ilga uodega, besibaigiančia kutosiuku. Jei kas kartais nežino, reikia pastebėti, kad Kvailystė kutosiukais vadino visokius tokius mielus ir švelnius plaukelių kuokštelius, augančius tai ant uodegos galiuko, tai ant ausų, kaip pavyzdžiui pas kartą matytą katę, kuri kažkodėl prisistatė Lūšimi. Ji sakė, kad toks jos vardas, tad Kvailystė labai su ja ir nesiginčijo.
- Labas,- pasisveikino Kvailystė, nes mama kažkada ją mokė, kad visada reikia pirma pasisveikinti, ir tik po to klausti. – Kas tu?
- Nežinau…- pasakė Kažkas. Ir akivaizdžiai nuliūdo.
- Kaip tai nežinai? – nepatikėjo Kvailystė. – Pavyzdžiui, mano vardas Kvailystė.
Tai sakydama ji nušoko nuo hamako ir tūptelėjo. Taip elgtis ją taip pat mokė mama. Tuomet apėjo svečią.
- Nežinau,- pakartojo Kažkas ir šniurkštelėjo nosimi.
- Nori obuolio?- pasiūlė Kvailystė.
Kažkas linktelėjo, ir Kvailystė nubėgo prie artimiausios obels. Grįžusi dar karta apėjo svečią.
- O imkim, ir sugalvokim tau vardą,- sugalvojo.
Kažkas linktelėjo ir atsikando obuolio. Obuolys buvo didelis, raudonas ir labai skanus. Kažkas net prisimerkė iš malonumo ir pavizgino uodegą. Kutosiukas brūkštelėjo Kvailystei per nosį, ir ši nusičiaudėjo.
- Kutena, - sukikeno.
Ir suraukė kaktą kažką mąstydama. Netrukus skambiai nusikvatojo ir pašoko nuo žolės.
- Sugalvojau! – šūktelėjo. – Vadinsiu tave Kutosiuku Kutuliu. Kaip manai?
Kutosiukas Kutulis pora kartų vikstelėjo uodegą, primerkė mažas blizgančias akutes, sumurmėjo pora kartų po nosimi, bandydamas, kaip skamba jo naujas vardas, ir plačiai nusišypsojo.
- Ačiū,- padėkojo, nes ir jis taip pat turėjo mamą, kuri nuolat jį mokė, kad reikia dėkoti tiems, kas tau padeda.
- Iš kur tu, Kutosiuk? – pasiteiravo Kvailystė.
Kutosiukas mostelėjo ranka kažkur tolyn ir šniurkštelėjo nosimi.
- Iš už vaivorykštės. – atsakė.
- Tai toli… - palingavo galva Kvailystė ir apsidairė.
Tačiau vaivorykštės giedrame danguje nesimatė. Kvailystė sutriko.
- Na, mes čiaužėm vaivorykšte, kol laumės slėpėsi nuo lietaus, - paaiškino Kutosiukas. – Žinai tas laumes, jos baisiai pavydžios ir niekada nesidalina vaivorykšte… Ir nutiko kaip tik taip, kad kai aš nučiuožiau, baigėsi lietus, atbėgo laumės ir pasiėmė vaivorykštę. O aš likau čia… Nes kaip aš galiu nueiti į kitą vaivorykštės pusę, jei jos nėra?
Tai sakydamas Kutosiukas vėl šniurkštelėjo nosimi ir brūkštelėjo ją rankove, nors mama ir labai pykdavo, kai jis taip pasielgdavo.
- Tikrai… - sumurmėjo Kvailystė. - Jei nėra vaivorykštės, tai ir į kitą jos pusę nenueisi… Tai bėda… Bet tu, Kutosiuk, neliūdėk, kol kas gali pagyventi mano sode. O kai pasirodys nauja vaivorykštė, palydėsim tave namo, gerai?
Kutosiukas linktelėjo ir apsidairė.
- O galima, nusiskinsiu dar vieną obuolį? – paklausė.
- Žinoma, -linktelėjo Kvailystė. – Skink kurį tik nori. Čia pas mus sode dar gyvena garbanotas Ežiukas. Bus smagu. Tikrai. Pamatysi.