Paladinas (1 Ištrauka ir romano)

Prologas


Mergina žingsniavo gatvele. Tylūs batelių kaukšėjimas atsitrenkdavo į niūrias namų sienas. Dailiai dėliojo kojas ant asfalto, aplenkdama balas. Merginos žvilgsnis buvo įsmigęs į gatvės pabaigą. Iki namų buvo likę tik keletas šimtų metrų, kai iš už nugaros pasirodė automobilis. Kai moteriškas siluetas atsisuko, vairuotojas įjungė ilgąsias šviesas ir taip sugebėjo merginą apakinti. Automobilis greitai prisiartino prie pėsčiosios.
- Kur trauki, gražuole? – vairuotojo balsas buvo šiek tiek duslus.
- Atleiskite... – mergina šiek tiek sutriko. Jai tas balsas buvo pažįstamas, bet negalėjo prisiminti kur jį buvo girdėjusi.
- Gal pavežti?
- Nereikia. - pasakė panelė ir apsisukusi bandė žengti kelis žingsnius į priekį, kai staiga pajuto stiprų smūgį per kaklą.
Moteriškas kūnas suglebo ant automobilio vairuotojo rankų. Nusikaltėlis staigiai merginą paguldė ant galinės sėdynės automobilyje. Pamatęs grandinėlę su širdele prie savo kojų pakėlė ją, pažiūrėjo ir įsikišo į kišenę.
- Gerai. – prabilo vyriškis.
Viso šito įvykio liudininkas tebuvo tik mėnulis, kuris tą naktį švietė labai ryškiai. Gaila, kad jis negali kalbėti... 
 




I


Miglotas, kaip rudens rūkas, sapnas kankino Gemą. Vyrukas sėdėjo ant lovos krašto ir laukė, kol tėvas išeis į darbą. Jis bijojo jo... jo riksmų ir kartkartėmis netgi smūgių. Maždaug po penkiolikos minučių vyrukas išlindo iš savo kambario, apsidairė kaip lapė iš olos ir nubėgo laiptais žemyn į pirmąjį aukštą. Brolis, kuris gerokai buvo vyresnis už Gemą, sėdėjo prie stalo. Mama... ji regis vėl gulėjo savo lovoje, bei kartais, nubėgusi į vonią, nusivemdavo, nes kankino pagirios. Rudos it šuns akys pažvelgė į Gemą...
- Ar gerai miegojai?
- Beveik iš viso nebuvau užmigęs. - Gemas pasakė tyliai. Nenorėjo, kad mama sužinotų, jog jis jau atsibudęs.
- Prisėsk, užkąsi, - brolis padavė blynų, kuriuos buvo pats iškepęs. - Šiandien aš išvažiuosiu.
- Tu... - vyruko akių obuoliai suvirpėjo. - Kur? O tėvas?
- Nebijok jis šią naktį negrįš. Sakė, kad pasikeitė budėjimo planas. - rudaakis įsipylė stiklinę pieno. - Noriu nulėkti į miestelį.
- Ačiū už pusryčius.
- Greičiau valgyk! Tu gausi indus suplauti. - nusijuokė brolis ir šveitė toliau blynus.
Šita šeimynėlė gyveno miestelio pakraštyje. Čia niekas beveik ir nepastebėdavo jų gyvenimo vingrybių, tėvų išgėrimų, jų klyksmų... Švėkšnos miestelis buvo ramus. Visi pažinojo vienas kitą, bet niekados nenorėdavo būti tolerantiški. Gyventojai mėgo smerkti kitus ir apkalbėti vienas kitą.
Kai Gemas suplovė indus, staigiai išlėkė į lauką. Pasiėmęs dviratį, pradėjo jį minti, taip, lyg bėgtų nuo pikto ir didelio šuns. Pro jo šonus lėkė medžiai, krūmai, elektros stulpai. Galiausiai, kai jis pasiekė miškelį, pasuko į jį. Dar po keliolikos minučių jis jau buvo nusileidęs nuo gana aukštoko šlaito, kurio papėdėje tyvuliavo ežeras. Tai buvo jo slėptuvė... nuo tėvo... nuo blogų žmonių. Čia, kiek jis beateidavo, niekada nematė svetimo veido. Šitos slėptuvės nežino niekas, net pats geriausias jo draugas Tomas. Niekas... niekas nežino, ir niekam Gemas neketino sakyti. Atrėmęs dviratį į medį, nupėdino prie didelio akmens, kurio viena pusė gaivinosi vandens bangelėmis. Vyrukas užlipo ant jo ir atsisėdo. Saulė ryškiai švietė į vandenį, ir atsispindėję šviesos zuikučiai krito ant vyruko veido. Gemas atsigulė ir pasinėrė į paukščių giedamą chorą. Rankomis užsidengė mėlynas akis. Galvą puošė trumpai kirpti plaukai. Kūnas buvo atletiškas, raumeningos rankos kyšojo iš po marškinių.
Mintyse bandė prisiminti tą sapną, kurį susapnuodavo per tas akimirkas, kai naktį pavykdavo užmigti kelioms minutėms. Bet kol kas, tai padaryti nepavyko. Kai miškelyje sukrankė juodvarnis, vaikinas atsisėdo ir palengva atsimerkė. Netoli akmens augo vienas medis... liepa. Kai atidžiau pažiūrėjo į jo kamieną, vaikinui pasidarė šiek tiek nejauku. Ant medžio kamieno buvo raidės, iš kurių susidarė žodis - HELP. Raidės buvo labai kreivos, todėl buvo galima daryti prielaidą, kad jos buvo rašytos paskubomis. Kas galėjo jas užrašyti? - pagalvojo Gemas. - juk tas, kuris užrašė, žino šitą vietelę. Tai jau nebe mano vieno! Vyrukas (jam tuojau turėtų sukakti aštuoniolika metų) palengva prisiartino prie medžio. Dar atidžiau apžiūrėjo raides. Tikrai, kažkas skubėjo užrašyti jas, nusprendė vyrukas, bet, gi kodėl? Kam jam reikėjo skubėti? O gal jis norėjo tik sužaloti medį, bet kai atsibodo raižyti žodžius, pasišalino iš čia... ir šitą vietelę vėl paliko tik man. Dangus šiek tiek apsiniaukė. Buvo matyt, kad vakaras bus lietingas. Vasaros vakaras. Nesvarbu, kad jis bus lietingas, bet svarbiausia tai, kad jis bus šiltas ir malonus. Žinoma, kvepės vandeniu... gal dar šiek tiek gėlių aromatu ir skania vakarienė kaimynų, neseniai atsikrausčiusių. Gemas pasiėmė dviratį ir patraukė į kalvą. Sunkiai, net kelis sykius suklupdamas, užlipo į viršų, kur jau buvo nauja kliūtis – didelis ir tankus miškas. Šį kart nusprendęs eiti kitu takeliu, ne kaip visada, kuris vedė miško pakraščiu, jis žengė į žaliąjį mišką. Miške pasigirdo silpno vėjo gaudesys, bei tylus paukščių čiulbėjimas. Gemas užvertęs galvą į viršų matė, kaip siūbuoja medžių viršūnės, kaip kartkartėmis praslenka iš lėto, it vėžlys žengdamas iš savo guolio, mėlyni debesys, kaip saulės spinduliai krenta ant medžių, o tie, kurie sugeba prasiskverbti pro spygliuotų medžių šakas, nusileidžia ant žemės, kur auga mažesni fotosintezės reikalautojai: mėlynių augalai, kiškio kopūstai, samanos ir dar daug kitų žolelių, kurių pavadinimo nežinojo net Gemas. Vyrukas laimingas traukė per mišką, kai staiga, visai netikėtai, pasigirdo tylus ir tolimas moteriškas riksmas. Akimirką susižvalgęs Gemas pasistengė įtempti klausą, bet nepasigirdus antram riksmui jis šiek tiek atsipalaidavo ir užlipęs ant dviračio, lėtai mindamas pedalus, nulėkė asfalto link. Maždaug po dvidešimties minučių jis jau lėkė keliu, mintyse atsisveikindamas su savąja vietele, kur jo negali rasti nei mama, nei tėvas. Šiandien tėvas negrįš, mintyse Gemas pakartojo brolio žodžius, kokia laimė. Aš galėsiu išsimiegoti. Kai pasiekė namus vyrukas sustojo šiek tiek ankščiau, nei dviračio ratai palietė gazoną. Tyla. Visas namas skendėjo tyloje. Taip būna tik tada, kai mama užmiega, o tėvas sėdi darbe. Miestelio meras buvo pasakęs, kad jei Arūnas dar kartą prisidirbs, tai daugiau niekas jam nebeduos darbo. Galės jis kraustytis iš čia, nes ir taip niekas jo nelaukė... ne itin patenkinti buvo miestelėnai, kai jis sugrįžo. Vien dėl to, kad prieš tris metus, kai Švėkšnos miestelyje buvo įvykdyta paauglės žmogžudystė, Arūnas iškart „nešė muilą“ ir persikraustė į kitą vietovę, o kai viskas aprimo, ėmė ir sugrįžo, kaip niekur nieko. Tada Gemas jautėsi saugus, nes tėvas kelis metus negėrė, motina šiek teik padoriau rūpinosi juo, bei broliu, o dabar Arūnas kiekvieną kartą po darbo grįžta įkaušęs, bei motina niekaip nespėja išsiblaivyti iki kitų išgertuvių. Nė viename lange nedegė šviesa. Vyrukas iš lėto atidaręs duris įžengė į kambarį, apsižvalgė ir laiptais užlipo į savo kambarį. Eisiu prigulti, nes naktį visiškai neišsimiegojau, pagalvojo Gemas ir atsisėdo ant savo lovos. Bet atsisėdęs netyčia prispaudė televizoriaus pultelį ir šis savo ruoštu  įjungė penktąjį kanalą, per kurį rodė žinias ir kaip keista bebūtų, rodė jų miestelį... ir netgi jų kaimynų namą.
- Šiandien ponas Bromsas pranešė, kad jų dukra negrįžo namo, ponia Broms pareiškė, kad ji gali būti pagrobta. - šnekėjo žurnalistė į mikrofoną, kol ėjo į namo vidų. - Pone Bromsai, kada pasigedote dukters?
- Vakar vakare- tyliai sušnibždėjo šiek tiek pagyvenęs vyriškis. Matėsi, kaip jo rankos virpa.
Gemas negalėjo patikėti, jog jo kaimynė gali būti pagrobta. Juk jis su ja buvo draugai... artimesni nei paprasti draugai. Ir netgi vakar dar kartu ėjo į kavinę... į kavinę, kurios pavadinimas „PASKUTINĖ AKIMIRKA“. Nuo tokios baisios naujienos jo miego troškimas išsisklaidė. Vyrukas staigiai persirengė švariais drabužiai, ir apsiavęs juodus batelius, išėjo į lauką. Kaimynų name, pro langą švietė tik viena lempa. Turbūt visi susirinko tame kambaryje, pagalvojo vyrukas ir patraukė per savo kiemą.
Kai priėjo pono Bromso namą, lėtai nuspaudė durų skambutį. Netikėtai pasigirdo vargonų garas. Gemas šiek tiek krūptelėjo. Fu! Juk šiandien tokia melodija visai netinka! – mintyse suriaumojo Gemas. Duris atidarė dingusios panelės mama. Akyse ir šiek tiek ant skruosto buvo ašarų. Mėlyna suknelė buvo pridengta žalsva prijuoste. Ilgi plaukai buvo susegti į kuodą virš galvos.
- Laba diena. - sumurmėjo Gemas. - Mačiau žinias... norėjau... na jei galiu kuo nors pagelbėti, tai kreipkitės.
- O! Gemai, užeik. - moteris atidarė plačiau duris, o pati prisispaudė prie sienos, kad vyrukas pratilptų pro ganėtinai siauras duris. - Būtų malonu, kad palaikytumėte kompaniją mano vyrui, nes kitaip jis gali išeiti iš proto.
- Gerai. - atsakė vyrukas ir patraukė paskui namų šeimininkę.
Jie buvo atsikraustę iš Anglijos į Lietuvą. Žinoma, skambėjo angliškas akcentas, bet jie ganėtinai gerai mokėjo kalbėti lietuviškai. Jų duktė šiek tiek blogiau. Gemas pats sunkiai kalbėjo angliškai, bet sugebėjo suprasti visus žodžius, kurie sklido iš Linos (kaimynų dukters) lūpų. Gal tai ir buvo meilė? - Gemas tik taip tebandė atsakyti į klausimą, kuris kankino jį. - Kaip atrodo ta meilė?.. Kurios aš nepatyriau... Įėjęs į bibliotekos kambarį pamatė židinį, kuriame degė kelios malkos, o šalia jo, minkštame krėsle, sėdėjo ponas Džimis Bromsas. Žalios akys buvo įsmigusios kažkur į lentyną. Sulysęs kūnas, pavargusios akys – kenčiančio žmogaus figūra. Džimis pakėlė ledinį kaip durklas veriantį žvilgsnį.
- Pažiūrėk, kas atėjo. - prabilo moteris ir palietė savo vyro petį. - Jis pabendraus su tavimi, gerai?
- Man nepakenks pašnekovas. - pritarė ir Džimis. - Ar nėra naujienų iš policijos?
- Ne, brangusis. - moteris apsisuko ir patraukė atgal. - Kai bus, pasakysiu.
Gemas nenorėjo žiūrėti į ponios akis, kai ji praėjo pro jį. Matėsi, kad jos ašaros negali išdžiūti. Taip pat jautėsi ir ponas Džimis. Jis sėdėjo savo minkštame krėsle ir, gurkšnodamas vyną, kažką įnirtingai mąstė.
- Kada, tu, Liną paskutinį kart matei?
- Hmm... vakar, kai išsiskyrėme prie kavinės. - sutriko vyriškis tokio Džimio klausimo.
- Daugiau tikrai jos nematei? - pasakęs vyriškis atsikosėjo. - Prisėsk. Nemandagu stovėti. Rankas reikia išsitraukti iš kišenių, kai kalbiesi su žmogumi.
- Oi, atleiskite. - Gemas staigiai atsisėdo ant kėdės ir nuleido žvilgsnį į grindis. - Tikrai daugiau nemačiau jos.
Gemas pirmą kart matė tolerantišką žmogų. Ponas Džimis buvo geras žmogus. Jis nepyko, kad jo dukra draugauja su Gemu, nors jo tėvai ne pačios geriausios reputacijos. O vyrukas, kuris dabar sėdėjo ant kėdės buvo dėkingas ponui Džimiui už mokymą. Gemas buvo išmestas iš mokyklos, o Linos tėvas padėjo baigti mokyklą tiesiog namuose. Gemas nežinojo kaip reikia atsidėkoti šitam pagyvenusiam žmogui ir kaip dabar reikėtų jį paguosti šitokioje situacijoje. Jis to nemokino, mintyse teisinosi vyrukas, bet jis juk nemokino... Džimis palengva atsistojo. Priėjo prie židinio, ant kurio stovėjo nuotrauka, kurioje buvo Lina. Juodos it tamsiojo safyro akys žvelgė iš nuotraukos į abu vyrus. Į tėvą, kaip linksma ir nuoširdi dukrelė ir į Gemą, kaip nerūpestinga ir šiek tiek naivi mergina. Priekyje trumpi, su lyg ausimis, juodi plaukai, bet už nugaros tikras choras. Visos mėlynos it giedros vasaros dangus sruogos harmoningai žaidžia su juodomis sruogomis. Lengva raudona suknelė dengė kūną. Nuotraukoje matėsi subrendusios merginos kūnas, o rankoje laikė juodą rožės žiedą.
- Black Rose? - paklausė merginos tėvas. - Juodoji rožė?
- Taip, pone Džimi. – Gemas šiek tiek įsitempė, nes jis nemanė, jog Linos tėvas žino, kaip Gemas ją vadina. - Bet...
- Tau turbūt smalsu, kaip aš tai sužinojau?
- Žinau, kad jūs esate labai pastabus, bei įžvalgus. Ir visgi kaip?
Ponas padavė vaikinukui šiek tiek suglamžytą popierių. Tai Gemo laiškas. Vyras pažvelgė į vaikiną ir vėl nukreipė akis į nuotrauką.
- Tu ją myli? - Džimio balsas buvo rimtas.
- Manau... - sutriko vaikinukas. Jis nesitikėjo, kad šiandien Linos tėvas sužinos apie jo jausmus Džimio dukteriai.
- Tikrai nemylintis žmogus neparašytų tokio laiško. - nusišypsojo ponas ir šiek tiek atsikrenkštęs atsisėdo į fotelį. Įsipylė dar vyno ir pažvelgė į Gemo akis.
- Nežinau ar tai meilė, bet kai ją pamatau, mano širdis pradeda smarkiau plakti. Balsas, kartais net ir ilgam, nebeklauso manęs. Bandau pasakyti jai ką nors gražaus, bet taip stoviu kelias minutes į ją ir tyliu... tyliu kaip koks senas medis ir... – pamatė vyrukas, kaip ponui iš akių išridėjo ašaros ir palengva nutilo.
- Prašau valandėlės tylos. - Džimis užsimerkė ir atlošė galvą.
Gemas kelis kartus atsiduso ir užsimerkė. Jis net negalėjo patikėti, kaip lengvai nugrimzdo į prisiminimus... į akimirkas su Lina... mylimąja mergina.
Šiltas vėjas kedeno Linos plaukus, kai ji sėdėjo ant motociklo, kurį vairavo Gemas. Tai jo geriausio draugo aparatas. Tomas buvo, gal ir negražiai skambėjo, pravardžiuojamas žiurke. Ne dėl išvaizdos, nes jis atrodė puikiai. Trumpi plaukai, visada madingi drabužiai, šiek tiek atletiškas kūnas. Mėlynos akys, kurios visada analizavo žmones. Jis buvo vadinamas žiurke, todėl, kad visada mėgo užsirašyti visus įvykius, nelaimes ar katastrofas ir stengtis jas analizuotis. Joms priskirti nesėkmingas dienas, blogus mėnulio ciklus ar dar kokį sugalvotą mistinį dalyką. Jis stengėsi viską užsirašyti, nes tai jam padėdavo analizuoti žmones. Gemui jis buvo geriausias draugas. Žinoma, kai kam gal jis ir atrodė išprotėjęs, vien jau dėl to, kad jis gyveno šiek tiek apleistame name, bet tik ne jaunuoliui. Tomas sakydavo: „Gemai, stebėk kaip žmonės apie viską sprendžia pagal išvaizdą“. Toks žmogus, kaip Žiurkė, buvo geriausias Gemo kūrybinių minčių įkvėpėjas. Tomas žinojo tokių naujienų, kurias išgirsdavai gatvėse po kokių kelių dienų. Jaunuolis niekaip nesuprato, kaip jis tai sužino žymiai ankščiau negu kiti.
Kai Gemas atsuko galvą, Lina maloniai nusišypsojo ir parodė į pasaulį savo baltus it sniegas dantis. Maždaug po valandos motociklas sustojo. Vyrukas nulipo nuo jo ir švelniai nukėlė savo merginą, o tada jai užrišęs akis ir pasiėmęs į glėbį nupėdino į mišką. Jie ėjo ištryptu takeliu, kuris vedė prie sraunaus upelio. Upė vingiavo mišku kaip žaltys tarp medžių. Kai Gemas išlindo iš po medžių, Lina pajuto šiltus saulės spindulius. Netikėtai nuo akių nukrito švelni šilkinė skarelė, ir pasirodė audeklas, ant kurio buvo šiek tiek maisto, bei šalto šampano. Mergina iš lėto atsigulė ant šono ir ranka pasirėmė galvą, o Gemas atkimšo butelį ir įpylė alkoholinio gėrimo. Lina, savo juodomis akimis pažvelgė į vaikiną, o veido apačioje vėl pasirodė šypsena.
- Susidaužkime! - pasiūlė mergina. - Gemai... kaip tu mane nustebinai. Oi! Visiškai nesitikėjau.
- Susidaužkime. - vyrukas ištiesė ranką ir žiūrėdamas į akis trinktelėjo per Linos taurę. Skambus aidas nuvilnijo per mišką. - Lina... - Gemas atsistojo ir padavęs ranką padėjo atsistoti merginai. - Brangioji... Visų pirma, aš noriu padėkoti tau už tai, kad tu man suteikei tokią laimę... laimę džiaugtis gyvenimu ir kiekvieną dieną turėti vilties, kad galėsiu tave pamatyti. O išvydęs tave jausti, kaip širdis plaka žymiai stipriau ir primena man, jog meilė, kuri klaidžiojo po Žemę iki tol kol tavęs nebuvau sutikęs, dabar ji palietė  mano širdį ir noriu ja pasidalinti su tavimi.
- Gemai... - Linos skruostus išpylė raudonis. - Aš... niekada nemokėjau kalbėti taip, kaip tu. Aš... tave taip pat myliu.
- Sveikinu tave su gimtadieniu. - nusišypsojo Gemas ir padavė Linai dovaną, kurią puošė raudonas kaspinas.
- Ačiū! Labai ačiū, Gemai! - mergina palengva prisiglaudė prie vyruko ir švelniai palietė savo it ką tik prisirpusių vyšnių spalvos lūpomis prie Gemo lūpų.
Po to atsimerkė, kad vyrukas galėtų panirti į jos akis. Vaikinas taip mėgo tas akis, net kartais kavinėje - „Paskutinė Akimirka“ – Gemas užsižiūrėdavo į jas ir negirdėdavo padavėjos riksmų. Po to vyrukas teisindavosi, kad Linos akys yra tokios žavingos ir nei jis pats negali suprasti kodėl, kai vyrukas pažvelgia į jas, aplinkui viskas dingsta. Jis taip galėtų žiūrėti valandų valandas, bet gaila, kad laikas būna toks negailestingas, nes merginai pasidaro nuobodu sėdėti ir leisti vaikinui mėgautis vienam. 
Lina atsisėdo, pakėlė dėželę iki ausies ir lengvai sujudino. Garso nebuvo. Mergina lėtai nuėmė kaspiną ir pradėjo draskyti popierių, kuris gana tvirtai buvo priklijuotas Gemo. Kai popierius buvo pašalintas, beliko tik atidaryti dėžutę. Mergina vėl pažvelgė į vaikiną ir švelniai nusišypsojusi, nukėlė dangtį. Viduje buvo vienas laiškas, viena, labai dailiai ir gražiai sudžiūvusi juodoji rožė, bei pailgas dėklas, kuriame buvo sidabrinė grandinėlė su širdele.
Lina buvo tokia nustebusia, kad Gemas jai padovanojo viską, apie ką ji svajojo. Tokios grandinėlės troško visada, o rožė... Ji puikiai tiks Linos herbariumui. Mergina užsiėmė tik rožių herbarizacija.
Kai mergina atvėrė pakabuką, joje išvydo savo ir Gemo nuotrauką, bei meilius žodelius: „ Tu visada man žydėsi, rože“.
Kol mergina skaitė laišką, Gemas užkūrė laužą ir parengė dešreles kepimui.
Mano mažoji gėlele,
   
Aš noriu, kad tu visada žydėtum visomis spalvomis, kad būtum laiminga ir džiaugtumeisi savo gyvenimu. Aš, tavo vergas, stengsiuos, kad tas gyvenimas, būtų geras darželis, kur tokia gėlė, kaip tu, visada gautum žmogaus, kurio rankos tave taip stengsis prižiūrėti ir gins nuo piktžolių. Aš tave, jei tu leisi, vadinsiu Juodąją Rože. Rožė – tavo grožio ir harmonijos simbolis, o juodas spalva – tai tavo akių grožis!

Su meile, Gemas.

Lina atsistojo, vos nepargriuvusi, nubėgo prie mylimojo ir šoko ant jo. Kojomis apsivijo per liemenį, o rankomis apsikabino kaklą. Vėl švelniai pabučiavo ir meiliai prisiglaudė prie Gemo.
Po pietų įsimylėjėliai jau traukė Švėkšnos miestelio link. Lina švytėjo nežemiška nuotaika. Ji jautėsi laimingiausia mergina pasaulyje. Gemas važiavo lėtai, kad galėtų susikalbėti su mergina.
- Aš norėjau paklausti tavęs, Gemai.
- Klausk.
- Ką dirbo tavo tėvas, na žinai, kol negėrė?
- Buvo akių chirurgas. - tyliai pasakė vyrukas, nes dabar jam buvo gėda kalbėti apie savo tėvą.
- Sunki specialybė... gydytojaus?
- Manau, kad sunki. - Gemas šiek tiek pasuko motociklo rankeną į priešinga laikrodžio rodyklės pusę ir motociklas suriaumojęs drėskėsi į priekį. - Įsikibk į mane!
Lina rankomis apkabino Gemo liemenį ir galvą priglaudė ant menčių. Motociklas lėkė asfaltuota gatve. Virš medžių viršūnių pasirodė aukšti bažnyčios bokštai. Tai buvo ženklas, kad Švėkšnos miestelis visai arti.
Dar po kelių minučių vaikinas, atsisveikinęs su Lina, patraukė pas savo geriausią draugą Tomą.
Švelni Karinos ranka pažadino Gemą... iš minčių pasaulio. Tai buvo ne išgalvotas dalykas, bet visiškai reali tikrovė. Tai gražiausias jo prisiminimas. Ponas Džimis jau buvo užmigęs savo fotelyje. Gemas, atsisveikinęs su Karina, išėjo į kiemą. Naktis. Danguje degė nesuskaičiuojamai daug žvaigždžių. Degė ir ta vienintelė... Linos žvaigždė. Kurią vyrukas su mergina visada naktimis stebėdavo kieme, gulėdami hamakuose. Kur tu? Aš tave surasiu, brangioji! – pravirko vyrukas, - Bet nuo ko gi man pradėti?..