Iškurkiantys lietų (9 gabalas)

- Aš noriu pamatyti juos, - pareiškė Mortis vieną „rytą“, kai tik Verikas įėjo į savo laboratoriją. Pastarąsias dvi naktis mokslininkas šaldytuve nemiegojo. Mortis nebejuto keistojo nemalonaus kvapo ir Veriko nuotaika, regis, buvo gerokai pasitaisiusi. Bent jau nebesuko akių į šoną, išgirdęs savo tėvo vardą. Mortis nusprendė, kad atėjo pats metas kai ko paprašyti.
- Ką? - nesuprato Verikas, mesdamas į pacientą nustebusį žvilgsnį.
- Kitus du, kuriuos laikote atskirai. Noriu pasikalbėti su jais.
Verikas suraukė antakius, palinko virš savo kompiuterio pulto ir kažką galvojo, pirštais vos liesdamas klaviatūrą.
- Ar tai labai sunku? – paklausė Mortis.
- Ne, tačiau ten Hagraus ir Korio teritorija. Jie nemėgsta, kai landžioja pašaliniai. Nebent šefas...
- Keisti jūs padarai, - linktelėjo pritardamas Mortis.
Verikas šyptelėjo.
- Aš tavęs ten negabensiu, - nusprendė jis. - Po savaitės galėsi savo kojomis nukeliauti į patalpas, kurias Mednanas jums skiria. Gyvensite trise. Tada ir pasikalbėsite.
- Jau po savaitės? - nudžiugo Mortis. – Aleliuja, tu šiandien nešioji geras žinias, vaikine! Gal nori man dar ką nors pasakyti?
- Ne... Tuoj turėsiu uždaryti tavo kapsulę, kad galėčiau atlikti stuburo tyrimus. Pakentėsi?
- Čia jau ne taip gerai, - palinksėjo Mortis, - bet pakentėsiu.

Jis nejuto nieko, kas išduotų Veriką, kažką darantį jo stuburui. Nebent lengvą kutenimą, kurį Mortis ir taip jausdavo gana dažnai. Vidinį, kurio tikrai nebuvo įmanoma nuraminti paprastu pasikasymu. Visos Morčio mintys sukosi apie ateinančią savaitę, kada pagaliau jam leis vaikščioti! Žinoma, kiurksoti prirakintam adatomis, vamzdeliais ir dar kažin kuo prie šios metalinės kapsulės nebuvo labai sunku – Morčio svoris buvo taip paskirstytas, kad dabartinė būsena keltų kuo mažesnį diskomfortą. Tačiau mintys jau buvo toli – tiek toli, kad kūnas nekantravo jas pasivyti. Kapsulė dėl to atrodė nepakenčiama. Visas priekinis skydas su švytinčiais vamzdeliais buvo iki skausmo įgrisęs, pažįstamas, išnagrinėtas iki smulkiausios detalės.
Mortis prisiminė armiją, kur jausmai jį tada supusiai aplinkai buvo tokie patys – iš pradžių viskas nauja, įdomu, po mėnesio pripranti prie visų pakampių, o po pusės metų atmintinai žinai visus sandėlius ir palėpes. Po metų esi pasiruošęs laipioti sienomis, kad tik greičiau išleistų namo. Ir žinoma – paskutinės dienos, kurios tokios ilgos, kad imi laužyti šukų dantukus, skaičiuodamas valandas. Kai šukos baigiasi, paprašai viršilos nupirkti naujas ir vėl skaičiuoji – jau pusvalandžius... Skaudus dalykas tas paskutinis laikas – lyg koks smėlis, patekęs į batus ilgos kelionės metu.
- Atrodo, tu visai neblogai laikaisi, - pareiškė Verikas. - Regis, tuoj galėsime pašalinti medicininius nanorobotus ir pakeisti juos kasdieniais.
Mortį sudomino „nano“, toks visiškai nepakitęs žodelis, prie kurio mokslininkas prijungė kitą, ne tokį įprastą, bet jau žinomą. Kombinacija atrodė gana suprantama, tačiau paskutinį kartą šį žodį jis tarėsi girdėjęs labai seniai ir tik iš fantastinių romanų.
- Nanorobotus? – perklausė Mortis. - Kur? Ar ant manęs yra nanorobotų?
- Tavo kraujyje, - Veriko balsas buvo duslus, prislopintas kažkokio dūzgesio. Garsiakalbis kapsulės viduje nebuvo kokybiškas. - Ir ląstelėse, žinoma. Kaip kitaip mes tave būtume atgaivinę?
- Mano laikais jie buvo dar tik projektuojami kompiuteriuose, - pasakė pacientas.
- Mūsų laikais visi juos turi, - atkirto Verikas. - Tai vadinama nanoimunitetu, priedu prie žmogaus natūralios imuninės sistemos. Žinoma, jie ne tokie kokybiški, kokius turime laboratorijoje. Tačiau ir tie veikia.
- Ir tu turi?
- Taip.
Kapsulė tyliai spragtelėjo, dangtis pakilo ir dingo, parodydamas Morčiui Veriko veidą. Anksčiau jame kasdien matydavo sutrikimą, nuovargį ir netgi susierzinimą, dabar gi mokslininkas atrodė beveik abejingas, lyg pasislėpęs po „akademiko kauke“. Akys didelės, stebinčios studentus ir laukiančios teisingo atsakymo. Mortis ir anksčiau negalėdavo suprasti, kokios mintys iš tiesų sukasi  tokių „kaukių nešiotojų“ galvose. Dabar dar šitas užsidėjo...
- Kaip jie veikia? - pasmalsavo Mortis. - Tie nanorobotai?
- Aš nesu specialistas šiuo klausimu, tiesiog juos naudoju. Duodu komandą pagrindiniam kompiuteriui, šis išsiunčia savo komandas „motinėlėms“, kurios savo ruožtu valdo atskirus spiečius. Jos taip pat gamina papildomus nanorobotus iš organizmo atliekų, tinkamų šiam perdirbimui. O kaip jos padarytos, ar kaip sukonstruoti patys nanorobotai – neturiu supratimo. Tau reikėtų to klausti nanotechnikų gildijoje.
- Ir jie gali pataisyti mano organus, tie nanorobotai?
- Tai viena iš funkcijų, - linktelėjo Verikas. - Jie gali veikti kaip nuskausminamieji, jeigu netyčia susižeistum. Gali beveik akimirksniu sustabdyti kraujavimą, atstatyti sutraukytus nervus ir panašiai. Tai – antrinis pritaikymo būdas. Pirminė paskirtis buvo saugoti nešiotoją nuo virusinių ligų, kurių buvo pakankamai po paskutinio karo.
- Vadinasi, - susimąstė Mortis, - jeigu aš susižeisiu smarkiau nei paprastai, man mirtinas nukraujavimas negresia?
- Iki tam tikros ribos – taip, negresia. Nanoimunitetas palaikys tavo gyvybę, jeigu nebus prarastas pernelyg didelis „motinėlių“ skaičius. Kai jų skaičius pasieks žemiausią kritinį, spiečiai tiesiog nustos dirbti, gaudami pernelyg silpnus signalus. Tada – mirtis. Tačiau tai turėtų būti nepaprastai rimta žaizda.
- Pavyzdžiui, skylė pilve?
- Arba galvoje, - sutiko mokslininkas. - Ten užtektų ir mažesnės.
- Aha... - nusišypsojo Mortis. - Vis dėl to kulkų nanoimunitetas nesustabdo...
- Viskam yra ribos.
Verikas pažvelgė į savo kišeninį kompiuterį ir bakstelėjo lazdele į ekraną:
- Keturios dienos. Turėtų užtekti. Tada galėsi keliauti į viršutinius Mednano aukštus, kur jūs gyvensite.
- Tiesiog šiaip sau, už dyką mums duoda apartamentus? – suabejojo Mortis.
- Panašu, kad taip, - palinksėjo Verikas, nors pats neatrodė toks įsitikinęs šia tiesa. Pacientas kurį laiką stebėjo savo gydytoją, bet nieko nebeklausė.

---

Lauke jau turėjo būti tamsu. Mortis paprastai pagaudavo save tam tikru metu begalvojantį apie pernelyg erzinančią šviesą, nors lempos buvo tos pačios ir jų niekas nejunginėjo. Turbūt organizmas išsiilgdavo vakaro. Tada Verikas žvilgtelėdavo į laikrodį ir palinkčiodavo, kad va, tikrai jau devinta valanda. Pats laikas metalinį snukį pastatyti į kampą, leisti jam krauti savo akumuliatorius. Pats laikas nešti medelį į saugyklą ir nepamiršti patikrinti pacientą.
- Ar kas nors bandė išsiaiškinti, kas su robotu negerai? - prisiminė Mortis.
- Prašiau vyrukų iš programavimo skyriaus patikrinti, tačiau jie nieko nerado. - Atsiliepė Verikas. - Ir jie tvirtina, kad joks žmogus nepajėgtų įsilaužti į Mednano tinklą prieš tai neužkliudęs viešojo Tinklo, kurį prižiūri Informatikų gildija. Informatikai savo ruožtu sako nepastebėję nelegalių prisijungimų ir vadina mus paranojos krimstelėtais.
- Nebent tai jų pačių darbas, - pakraipė galvą Mortis, nelabai įsivaizduodamas, kas gi tie „informatikai iš Informatikų Gildijos“.
- Jeigu tai ir tiesa, tuomet galvą turi skaudėti Hektui Mačui, mano bosui. Aš per menkas po tokias mėsmales landžioti.
- Tačiau taip gali būti? - laikėsi savo pacientas.
- Na... taip. - Sutiko mokslininkas. - Bet aš verčiau su tavimi apie tai nekalbėsiu.
- Nejaugi vėl prabilome apie kažką ypač slapto?
Verikas pakraipė galvą, kas negalėjo reikšti nei „taip“, nei „ne“ ir išėjo iš laboratorijos, galvodamas apie tokį sunkiai perprantamą dalyką kaip programavimas ir kompiuterių tinklai, kuriais jis naudojosi kasdien, bet kurių taip niekada iki galo ir nesuprato. Kas žino, kokie ten vaiduokliai naršo skaitmeninėmis linijomis?..

Vakar jis sulaukė nekviesto svečio. Mortis jau miegojo, visi prietaisai buvo išjungti, pats mokslininkas ruošėsi važiuoti namo, kai nelauktai į jo patalpas įslinko liesa, balkšva figūra.
Mednaną saugantys kiborgai neatrodė tokie agresyvūs, kaip, tarkime, Perimetro apsaugos arba  Karių Gildijos nariai, bet jie turėjo kažką tokio, kas vertė jaustis labai nesmagiai.
Liesi, šviesiaplaukiai, apsivilkę pilkais, plonais drabužiais jie budėjo savo postuose, lėtai šliaužiojo pastatų koridoriais, lyg nematydami kur eina, ar nežinodami, ko ieško. Pirmą kartą juos išvydę palaikydavo vaikigaliais, kurie neseniai sumokėjo paskutinius pinigus už diplomą ir stengiasi surasti bet kokį darbą, kuris neturėtų būti fizinis.
Galbūt juos tyčia tokius pagamino, kad jautresni svečiai ar klientai nesibaidytų, tačiau darbuotojai kiborgų nemėgo. Jų galėjai pradėti nemėgti po pirmų ištartų žodžių.
- Verikas? - tyliai, beveik pašnibždomis ištarė naktinis svečias, uždarydamas duris. - Taip, Verikas...
Tame balse iš karto pajusdavai švelnią pašaipą, kuri, kuo labiau švelnesnė būdavo, tuo labiau vertė nerimauti. Verikas įtarė, kad čia nagus kadaise prikišo Hekto Mačo sekretorius Azis – tipelis žiurkės snukeliu, kurio kalbos maniera visiškai nesiskyrė nuo Medanano kiborgų. Verikas manė nė kiek nenustebsiąs, jeigu vieną dieną Grumas visiems išsiplepėtų matęs Azį, programuojantį naują kompanijos kiborgą. O vėliau jiedu galbūt sužaistų pokerį, kad kūrėjas įsitikintų kūrinio lingvistiniais sugebėjimais.
- Aš atėjau pakalbėti su jumis dėl to mažo nuotykio dykumoje. - Tęsė kiborgas, nesulaukęs jokio atsakymo. - Daug laiko praėjo, jūs buvote užsiėmęs, turėjote darbo su pacientu, taip... Bet dabar jis beveik sveikas ir jūs jau ne toks pavargęs atrodote, ar ne?
- Užduokite savo klausimus, - atsiduso Verikas, supratęs, kad šįvakar teks užtrukti.
- Jūs supratingas. Malonu. - Kiborgas atsisėdo prie kompiuterio, leisdamas Verikui stovėti ir žvelgti į jį iš viršaus. – Kompanijoje galbūt turime kažkuo nepatenkintą žmogų. Darbuotoją, kurio lojalumu stipriai abejojama. Gal jis dar nenupirktas, o galbūt jam užmokėta. Galbūt jis pats nori papildomai uždirbti ir parduoda konkurentams informaciją, kurios pagalba tikisi išpešti pinigų į nepažymėtą sąskaitą. Manęs tai nenustebintų.
Yra žinoma, kad iš Bezendoro namų, praėjus vos vienai valandai po pirmojo „Krabo“ šaukinio, pakilo nedidelis naikintuvas, pažymėtas kaip „D 14“, oficialiai dar vadinamas „Meilučiu“. Pagrindinės patrankos operatorius ir laivo kapitonas Akura, kurį minėjote anksčiau, kartu su nenustatytu pilotu išskrido tiesiai link vietos dykumoje, kur buvo rasta požeminė saugykla. Mes patikrinome visais kanalais  iš Mednano tuo metu pasiųstus signalus, tačiau neradome nė vieno įtartino, kuriuo būtų nutekinama informacija. Nė vieno, įskaitant Grumo pagyras, kuriomis jis dalinosi su savo žmona.

Verikas šyptelėjo prisimindamas, jog prieš jį sėdi mašina, tikrinanti visus įmanomus variantus. Tikriausiai Grumo žmonai taip pat teko paprakaituoti prie šito bejausmio padaro, besiteisinant dėl savo naktų su šatlo pilotu. Ir šatlo pilotas šiuo metu greičiausiai vengia persiutusio Grumo – tik ar tai kiborgams įdomu?
- Grumo žmona, - tęsė kiborgas, stebėdamas Veriko šypsnį, - informaciją perdavė vienam žmogui, kuris vėliau pilotavo „Krabą“. Šioje vietoje įtariamųjų nėra. Pilotas dalyvauja operacijoje, Grumo žmona tuo metu leidžia laiką namuose, iš kur nepasiunčiamas joks signalas. Lankytojų ji neturi, informaciją po kelių dienų vargiai bepajėgia tiksliai nupasakoti. Menko intelekto moteris, lengvai įbauginama, tuo metu meluoti tiesiog nepajėgia.  Taigi, miesto ribose informacija mums žinomais būdais nepasiekia Bezendoro.
- Bet ji vis dėl to juos pasiekia? - Verikas įsitaisė kitoje kėdėje, susidomėjęs istorija.
- Be abejo. Svarbiausias tikslas šiuo metu – tikrai žinoti, kad informatorius nėra vienas iš mūsų. Jeigu tai patvirtinčiau, liktų kitas paaiškinimas –  Bezendoro Namai visada laikė nukreiptus savo palydovų fotoobjektyvus į Mednaną, laukdamas pelningo mūsų žingsnio. Gal ir dabar tebestebi. Tai sunku patikrinti.
- O kaip Akura? – paklausė Verikas. - Kaipgi tas naikintuvas, puolęs „Krabą“? Juk jis turėjo sugrįžti į Legordą, gerokai apgadintas Hagraus „adatos“...
- „D 14“ stovi savo vietoje. - Palingavo galvą kiborgas. - Visiškai sveikas. Jo nenaudoja jau kelis mėnesius. Anot Bezendoro vyriausiojo patarėjo, nėra KUR jo naudoti. O toks Akura iš tiesų yra, jis gyvena visai šalia Bezendoro, prestižiniame rajone ir atsisako su mumis kalbėtis.
- Ir jūs tuo tikite?
- Nėra kaip patikrinti. Akuros jūs savo akimis nematėte, jo balso įrašo palyginti negalime, o patarėjas nė už ką nesutiks būti apklausiamas Medanano apsaugos. Iš vaizdo įrašo neįmanoma pasakyti, meluoja jis, ar vis dėl to tiesą sako. Nustatėme, kad šiek tiek meluoja – bet neperžengia ribos. Kiekvieną žmogų taip patikrintume ir tą patį nustatytume. Bet gana apie žmones. Kai „Krabas“ buvo tikrinamas miesto perimetre, tuo pat metu, už aštuonių šimtų kilometrų į vakarus buvo pastebėtas stiprus sprogimas. Iš kažkur atlėkusi raketa sunaikino laivą, kurį manėme esant „D 14“. Tas pats objektas, sukiojęsis aplink „Krabą“. Iš jo liko tik krateris žemėje ir truputis šlako. Nieko, ką būtų galima atpažinti.
- Tai nėra ko apkaltinti?
- Jeigu būtų mano valia, aš Bezendoro patarėją paspausčiau, tačiau Mačas galvoja kitaip. Jis nenori daryti jokio spaudimo ir didinti įtampos. Liepė kapstytis tyliai.
- Taigi, apsimetinėjame kvaileliais?
- Panašu į tai... Kaip gyvena jūsų tėvas?
- Jis... – sulig šiuo kiborgo užduotu klausimu Verikas staiga pajuto pavojaus prieskonį burnoje. - Jis dirba. Daug skaito...
- Ponas Hermis daug padėjo Mednanui. - Linktelėjo kiborgas. - Nereikia bijoti dėl jo. Tačiau visgi perspėkite pasitaikius progai, kad neišplepėtų saviems.
- Jūs žinote apie vertimus?
- Mes žinome ir apie naktinius skambučius. Turėti giminių svetimoje gildijoje visgi pavojinga, pone Verikai. Kas žino, kas gali atsitikti? Todėl štai jums mano patarimas – gerai apgalvokite žodžius, kuriuos siunčiate į atvirą eterį.

Žodžiai, ištarti su pašaipos gaidele, nuskambėjo beveik kaip grasinimas. Verikas užčiuopė telefoną savo chalato kišenėje, o kiborgas tuo metu pakilo nuo kėdės.
- Gero jums vakaro, - atsisveikino jis.
- O jūsų klausimas? - prisiminė Verikas.
- Ar žinote, kas yra netiesioginis informacijos išgavimas? - šyptelėjo kiborgas. - Tinkle yra smulkus aprašymas. Be to, ten siūlo kelias programas kiborgams šiuo klausimu. Jūs švarus, Verikai. Netgi pernelyg švarus. Labanakt.

Taigi, papasakoti kiborgui apie vaiduoklius jo kompiuteryje Verikas nesuspėjo. Galbūt nebūtų drįsęs po to, kai šis išgąsdino jį su pastabomis apie jo tėvą. Vyrukai iš ryšių skyriaus išklausė, patikrino ataskaitas ir sutartinai papurtė galvas – tau vaidenasi, vyruti. Pats laikas liautis dirbti viršvalandžius ir keliauti namo.
Bet viršvalandžius Verikas mėgo. Tikriausiai todėl, kad po šeštos valandos laboratorijose įsivyraudavo tyla ir tik vienišo mokslininko žingsniai keldavo nuo grindų retas dulkes ir duslų aidą, nutraukiamą automatiškai užsiveriančių durų. Šviesas jis tada perjungdavo pagal savo skonį ir laboratorijas užliedavo melsvoka prieblanda, kur mintys jautėsi jaukiausiai, galėdamos žaisti savo mokslinius žaidimus.

Paskutinėmis dienomis Verikas vengė palikti metalinį snukį įjungtą – šio atminties raktas vakare nukeliaudavo į mokslininko kišenę, pats robotas kiurksodavo kampe be jokių minčių, net nesugebėdamas pagalvoti apie tai, kodėl staiga šeimininkas jo išsigando. Verikas žinojo, jog nieko neišmano apie tinklus ir jame kiurksančias programas. Galų gale jam niekas nepatvirtino, kad Informatikų Gildijos genijai negali prasibrauti iki jo kompiuterio. O jeigu nepatvirtino – visko gali būti. Tokiais atvejais geriau pasitikėti tuo, ką geriausiai supranti – mažu medeliu, generuojančiu elektros energiją.

---

Dieną, kada Mortis buvo atskirtas nuo kapsulės, kada jo nugaros oda buvo išlyginta ir jis pagaliau gavo progą žengti pirmą žingsnį, pacientas pavadino savo naujuoju gimtadieniu. Naujuoju tūkstantuoju gimtadieniu, nes nė vienas medikas taip ir nesugebėjo jam paaiškinti, kiek iš tiesų metų praėjo nuo jo gimimo.  Jis buvo tūkstantmetis tarp vaikų. Ir tą dieną „vaikai“ susirinko aplink jo kapsulę, stengdamiesi išvesti savo „senolį“ pasivaikščioti.
Elonija, kažkada porąsyk atnešusi jam chavos, šį kartą stengėsi, kad visos operacijos, atliekamos Morčiui už nugaros, būtų kuo mažiau skausmingesnės. Vargu, ar galima buvo pajusti jos pastangas, kai nanorobotai organizmo viduje jau pasidarbavo ir sutraukė nervus, kuriais keliavo skausmo impulsai. Pacientas greičiau tarėsi matąs gašlius merginos žvilgsnius, nevaržomai keliaujančius jo nuogu kūnu, bet stengėsi nekreipti į tai dėmesio, galvodamas apie tai, jog visi čia medikai – jie matę daug nuogų kūnų, greičiausiai netgi daug dailesnių ir ne tokių senovinių, kaip jo.
O gal visgi jis apsiriko? Gal jie visi augina mažus medelius, kurie rytais ima gaminti elektros srovę  ir nuogi pacientai, prikelti iš mirusiųjų jiems yra naujiena?..
Susikaupęs jis pasistengė, kad visas sumišimas neatsispindėtų veide.
Mortis nejuto netgi glostymo, ką jau bekalbėti apie ilgų, plonų adatų traukimą iš kūno. Smulkūs trūktelėjimai – štai ir visi pojūčiai. Jeigu taip būtų gydę prieš tūkstantį metų, Mortis mielu noru būtų dažniau lankęs savo dantistą, kurio didžiausias malonumas, regis, buvo rauti pergedusius dantis. Ir badyti adatas su nuskausminančiais į dantenas...

O vėliau viskas stebėtinai greitai pasibaigė, lyg tie nanorobotai jo viduje būtų pašėlę ir per kelias minutes sutvarkę visas žaizdas. Verikas liepė atnešti drabužius, Elonija nuėjo vykdyti jo paliepimo, o Mortis pajuto keistą palengvėjimą, kuris iš tiesų nebuvo vien tik palengvėjimas. Truputį buvo gaila, kad šitoks primityvus merginos dėmesys jo kūnui staiga išseko, lyg lengvas flirtas būtų užsibaigęs. Turbūt pastaruoju metu to labiausiai ir trūko – lengvo flirto. Nesvarbu, kokia forma.

O stambi Hagraus figūra, išdygusi tiesiai prieš jo nosį, flirtu tikrai nekvepėjo. Mokslininkas prikišo jam prie burnos kažkokį įtaisą ir liepė pasiruošti įkvėpti. Vos kvėptelėjęs pasiūlytų dujų, Mortis, loštelėjo atgal, užsikosėjo ir porąsyk nusičiaudėjo, nevaliodamas susilaikyti.
- Čia dabar kas?!
- Nenumirsi, nebijok, - nusijuokė Hagrus, slėpdamas purškalą už nugaros. - Čia virusas.
- Virusas?!
- Joks čia virusas, - suskubo prieštarauti Verikas, kuris geriau suprato Morčio reakcijas. - Bent jau ne žmonėms. Nanoimunitetą tavo pašalins, tik tiek. Vėliau pakeisime kitu.
Mortis nusiramino ir dar sykį nusičiaudėjo, kai „virusas“ ėmėsi savo neregimo darbo. Vėlgi – nieko nepajuto. Dingtelėjo mintis, kad visa viešnagė šiame laboratorijų pasaulėlyje buvo beveik be jokių jausmų ar emocijų. Netgi merginos čia tylios ir abejingos (o gal tik apsimeta?).

Pačiam atsisėsti ir apsivilkti Elonijos atneštus rūbus pasirodė ne toks paprastas uždavinys. Tik rankos klusniai vykdė jo komandas, o kitos kūno dalys atrodė sustingusios ir apsunkusios, lyg užtirpusios ar staiga tapusios ne jo kūno dalimis. Mortis pūkštė, stenėjo, kapstydamasis rūbų klostėse, ieškodamas rankovių ir vis pataikydamas ne ten, kur reikia, tačiau atkakliai stengėsi nematyti Elonijos, kuri jau du kartus pasisiūlė jam padėti. Išdidumas jo panašėjo į Amerikos čiabuvio, kuriam buvo gėda pasirodyti silpnam prieš moterį, nors kai kas tai būtų palaikęs aklu užsispyrimu, ar net moteriškų rankų baime.
- Aš sušiktas distrofikas... - atsiduso Mortis, pagaliau užsimovęs kelnes.
- Ne, bet tu jau kalbi kaip sušiktas vietinis, - atsiliepė Elonija, taip ir negavusi progos jam padėti. Mortis dėbtelėjo į ją, manydamas išvysiąs ją pykstančią, bet mokslininkė pašaipiai šypsojosi.
- Jis netruks prisitaikyti išėjęs už Mednano sienų, - pritarė Elonijai Hagrus. - Kuo gi tu verteisi, vaikine? Na... turiu galvoje, kokį darbą dirbai?
- Programavau, - burbtelėjo Mortis, siekdamas pėdomis grindų.
- Tikrai? Tuomet tave tikriausiai pasikvies vyrukai iš Informatikų Gildijos – ten tokius kaip tu myli.
- Kas jie tokie?
- Viskas savo laiku, neskubėk. Pirmiau tau reikėtų savo kojomis nukeliauti aplankyti savo likimo draugų, nemanai?
Mortis linktelėjo, pritardamas Hagrui ir tuo pat metu atsisėdo ant žemės, nepajėgdamas išsilaikyti ant kojų. Galūnės visiškai neklausė, nors Mortis jas puikiai jautė ir netgi galėjo pakrutinti pirštus. Tačiau atsistoti...
- Kas joms? - suniurnėjo jis truputį išsigandęs. Akimirką pagalvojo, kad kojos jau niekada neklausys.
- Tu ilgai nejudėjai, - priminė Verikas. - Tavo raumenys sustingo, tai normalu. Gal nori pasinaudoti šituo?
Jis pastūmė link paciento vežimėlį.
- O iš karto negalėjai pasiūlyti? - pyktelėjo Mortis.
- Mes galvojome, tu pajėgsi pats... - visiškai rimtu veidu Verikas padėjo Morčiui atsisėsti ir pastūmė pirmyn, pirmą kartą leisdamas pacientui pamatyti tai, kas buvo už vienų laboratorijos durų. Vežimėlis buvo pats paprasčiausias, netgi šiek tiek cypė guoliai ir Mortis mintyse nusijuokė iš kažkada skaitytų fantastinių romanų, pasakojusių neįtikėtinas ateities vizijas, kuriose visa, kas teoriškai galėjo skraidyti, skraidė, o kas antras sutiktas padaras buvo pusiau mechaninis.
Cypiantis vežimėlis, vienas robotas, vargiai išlemenantis atsakymus į šeimininko klausimus ir laboratorijų patalpos, kokių galėjai atrasti šimtus jo laike – štai  išfantazuota ateitis. Mobilus telefonas Veriko kišenėje ir delninis kompiuteris – tokių buvo šimtai ir tūkstančiai visais laikais. Niekas nepasikeitė, tik kalba ir metai, kurie kažkodėl sumažėjo.
Vežamas pilku, blankiai apšviestu koridoriumi, Mortis pradėjo mintyse dėlioti savo ateities planus. Netolimus, visiškai ranka pasiekiamus. Neturėdamas tikslesnių žinių, nieko rimtesnio ir negalėjo planuoti. O sėdėti be jokio tikslo visai netroško – privalėjo sugalvoti sau KAŽKĄ.
Taigi, pirmiausia susitiks su kitais dviem savo likimo draugais. Šis planas netgi labai puikiai pildosi – Verikas įstumia jo vežimėlį į liftą, palaukia, kol Elonija pasivys juos (Hagrus patraukia savo keliais) ir dideliame pulte pažymi, jog trokšta patekti į dvidešimt ketvirtą aukštą. Mortis, stebėdamas visiškai paprastą pultą, įsidėmėjo dabartinę jų padėtį žyminčią švieselę.
Jie buvo po žeme, ketvirtame požeminiame aukšte. Šis Veriko dažnai minimas „Mednanas“ pasirodė beesąs didesnis nei Mortis įsivaizdavo. Štai dėl tokių netikėtų atradimų jis nemėgo iš anksto mintyse piešti „to, kas yra anapus“, tačiau kai turi kalnus nuobodaus laisvalaikio – ką daugiau beveikti?
Silpnas spaudimas į grindis išdavė lifto judesį. Jie kilo su pastoviu pagreičiu, nes nemalonus slėgis neišnyko kelias sekundes, o tada atsirado priešingas jausmas, nuo kurio viduriai nemaloniai sugurgė – prasidėjo stabdymas.
Vienuolika sekundžių – tiek  Mortis suskaičiavo iki durys vėl atsidarė.

Jis išvydo daug ryškiau apšviestą patalpą, kurios sienos buvo papuoštos metalo dekoracijomis – nedidelėmis bareljefinėmis plokštelėmis, atspindinčiomis šviesą į visus įmanomus kampus.  Grindys buvo išklotos storais, margais kilimais, o kai kurie akmeniniai dekoro elementai, puošę sienų kampus ir keistas, smailėjančių arkų formų nišas, vėl privertė Mortį suabejoti dabartiniu laiku – ką tik jis lindėjo nenusakomo laikmečio laboratorijų pasaulyje, dabar gi atsidūrė aplinkoje, kurią drąsiai galėjai pavadinti gotikine.
Jis žvelgė išplėtęs akis, stengdamasis suvokti sudėtingos puošybos elementų visumą ir laiką, kuris pastaruoju metu vien tik šaipėsi iš jo, jausdamas, kaip sąmonė netenka atramos, kurią kažkada turėjo – kai kasdien skubėjo į darbą, turėjo moterį ir gyveno bute, kurio sienos buvo lygios, baltos ir be jokių įmantrių papuošimų. Pasaulis buvo paprastas ir suvokiamas.
O šiuos pasaulius dar reikėjo suprasti.

Verikas pastūmė vežimėlį ir šis silpnai sugirgždėjo, riedėdamas kilimu. Mortis, metęs atidų žvilgsnį į priekį, pastebėjo du vyrus, lūkuriuojančius koridoriaus gale. Jiedu vilkėjo šviesius rūbus, abu buvo šviesiaplaukiai ir, regis, judviejų veidai atrodė visiškai vienodi. Dešinėje pusėje, šalia vieno iš vyrų stovėjo žemas trikojis staliukas, grakščiai įkomponuotas į gotikinę sceną. Ant jo buvo padėtas kažkoks daiktas, bet iš tiek toli Mortis nepažino, kas tai buvo.
Privažiavęs arčiau, jis visiškai įsitikino - dvyniai. Tarsi kokie sargybiniai, jiedu stovėjo abipus raižiniais margintų, rusvo metalo durų. Šis koridoriaus galas, nutviekstas švelnios, balsvos šviesos,  jam priminė lyg ir kažkada viena akimi matytą seno spalvoto filmo sceną, kur kažkokį svarbų asmenį, save įkalinusį prabangiame dvare, saugojo rūstūs ir nebylūs sargai. Tiktai jie turėjo būti ginkluoti kardais ir dėvėti šarvus. Regis, savo pono jie taip ir neišsaugojo, nors Mortis nebuvo tuo tikras – filmo jis neprisiminė. Tiktai tą vieną sceną...
Ne, dvyniai nebuvo ginkluoti. Nebuvo jokių dėtuvių su kyšančiomis šaunamųjų ginklų rankenomis, jokių makščių su kardais ar peiliais. Netgi jų išvaizda buvo pernelyg grakšti, kad galėtų vadintis rimtais sargybiniais. Kažkas čia buvo ne taip.
Ant staliuko gulėjo dėžutė. Nedidelė, tamsiai raudona, lyg ir akmeninė, be jokio regimo užrakto. Kodėl ji čia buvo, taip ir liko neaišku – Verikas net nestabtelėjo prie baltai apsirengusių dvynių, o šie nepasinaudojo dėžute – tik atidarė duris. Veriamos šios sutratėjo metalui būdingu balsu. Trūko tepalo vyriuose?
Detalės, iš pažiūros visai nereikšmingos ir nereikalingos, skaudžiai rėžėsi į Morčio atmintį. Jis jautė, kad egzistuoja kažkokioje nerealioje visatoje, kur susipina fantastika ir paprasta kasdienybė. Vieną akimirką esi užburtas vaizdo, kurio lyg ir neturėtum pamatyti už posūkio, persmelktas ramybės kvapo, nutviekstas senų, laiko patikrintų spalvų, o kitą akimirką išgirsti vežimėlio guolių girgždesį, mokslininko šnopavimą, merginos balsą, tariantį kažką nereikšmingo ir pradedi busti iš būsenos, kurią gali palaikyti nostalgišku sapnu. Tiktai kur baigiasi tas sapnas, kur jo riba? Gal jo vežimėlis ir jį lydintys mokslininkai – vienintelė realybės sala šiame sapne?
- Du keturi tryliktas? - vėl sugrąžina į realybę Veriko balsas.
- Štai čia, - atsiliepia Elonija ir pralenkia vežimėlį, kad atidarytų duris. Jos neužrakintos. Kur ten – jos netgi spynos neturi, vien rankeną.
Mortis dar suspėja pastebėti, kad atveriamos durys – toks pats meno kūrinys, kaip ir visa kita aplink juos.
- Štai tu ir namuose, - ištaria Verikas su pasitenkinimu, stumdamas vežimėlį vidun.

---

Dvidešimt pirmame amžiuje matyti lygias sienas, matinius paviršius, veidrodinius stiklus ir saikingus, kuklius papuošimus buvo įprasta. Niekas nebestatė pilių, kurių kiekviena plyta būtų lyg meno kūrinys, kiekvienas langas – spalvoto stiklo mozaika, o kiekvieną koloną glamonėtų akmens gražuolės, įkūnijančios kurias nors praeities nimfas. Visą, ką praeityje su tokiu užsidegimu kūrė skulptoriai ir dailininkai, naujieji architektai skrupulingai išlygino iki vieno paviršiaus ir vienos spalvos. Grožis buvo paverstas kruopščiu statybinių struktūrų apskaičiavimu ir laiko terminais – šis pastatas turi tarnauti tiek, o šitas – šitiek metų...
Sukurti kažką amžiams tapo nebemadinga. Turbūt todėl šalia daugybės stiklo ir plieno konstrukcijų pamatytas kelis šimtmečius skaičiuojantis namas atrodė lyg iš pasakų ištrauktas, o priėjus kiek arčiau atsirasdavo nenumaldomas noras užeiti vidun ir susipažinti su mesjė, besiilsinčiu prie antikinio židinio.

Kambario viduje šviesa mainėsi ir žaidė ant kiekvieno iš tūkstančių sienų elementų paviršių. Kaip ir koridoriuje, čia viskas buvo pastatyta taip, kad po sunkios dienos pavargęs žmogus galėtų atsisėsti ir ramiai paklaidinti savo protą kuriuose nors painiuose dekoro elementuose. Grindis dengė dar puresnis kilimas, o kambario gilumoje Mortis išvydo kuklią baldų kolekciją – apvalų, žemą staliuką ir keturis krėslus aukštais atlošais, sustatytus pusračiu.  Šviesa sklido nuo keisto įrenginio, sumontuoto tiesiai prieš krėslus, už staliuko. Ten buvo akmeninė pakyla, ant kurios stovėjo grakšti  konstrukcija iš kelių kažkokios medžiagos juostų, susipynusių į keistą raizgalynę. Jos viduryje ir spindėjo stambus ryškios šviesos lašas. Daiktas labai priminė šviestuvą, tačiau Mortis spėjo, jog greičiausiai tai bus kažkoks šildytuvas – krosnies analogas, ar kažkas panašaus. Šviesa vijomis ribojamame laše mainėsi, kartais sustiprėdama, retkarčiais nublankdama, lyg viduje būtų vykusi kažkokia reakcija. Be to, buvo pakyla, neleidžianti smalsiam žiūrovui priartėti prie pat ir nusvilti nagų. Taip, tai buvo „krosnis“.
Kambario pasieniuose šviesos liko nebe taip daug – čia tvyrojo lengva prietema, tačiau joje Mortis pamatė viską, ką kūrėjai norėjo parodyti.
Visų pirma paveikslus. Jie atrodė lyg įausti į sieną, neatskiriamai susijungę su ja savo įmantriais rėmais. Pirmajame menininkas pavaizdavo medžius, šaknimis apraizgiusius kažkokios sunykusio pastato liekanas.  Maža to, kad kambaryje trūko šviesos – pats paveikslas buvo tamsus ir Mortis vargiai įžiūrėjo smulkesnes detales. Jis tik suprato, kad piešta toli gražu ne dažais ant drobės – paveikslo paviršius blizgėjo šaltu akmeniu...
Antrajame – vėlgi medžiai, tarsi paveikslo autorius būtų įsimylėjęs šiuos augalus. Gal jam jų paprasčiausiai trūko? Kodėl tada nepasisodino poros savo kieme?...
Mortis šyptelėjo ir nusistebėjo, kad šiame vaizde medžiai atrodė lyg pastatyti ant pjedestalo ir nutvieksti kažkokios dangiškos šviesos.
O kitus paveikslus jis nusprendė pažiūrėti vėliau, nes staiga kažkas kostelėjo nuo krėslų pusės ir Verikas stumtelėjo Morčio vežimėlį į kambario vidurį.
Iš už krėslo krašto pasirodė gyvenimo vidurį pasiekusio vyro veidas. Šviesi oda, aplink akių kampučius susimetusios raukšlės, trumpi ūsai... Akys stebėjo Mortį prisimerkusios, lyg jų savininkas šiek tiek neprimatytų.
- O kur mano daktaras? - šiek tiek nusivylęs paklausė vyras gryna anglų kalba, dabar žiūrėdamas jau ne į Mortį, o į Veriką. Tačiau sureagavo būtent Mortis, šūktelėjęs iš džiaugsmo:
- Anglų kalba! Jūs kalbate angliškai?! Aleliuja, aš jau maniau nebeišgirsiąs jokios senosios kalbos iš gyvo žmogaus lūpų!
- Tikrai... Siurprizas ir man! - atsakė vyras, linkčiodamas. Jis šiek tiek kilstelėjo ir išlindo daugiau, bet to nereikėjo, nes Verikas nustūmė vežimėlį aplink krėslus, ketindamas pastatyti jį prie staliuko.
- Šiedu buvo užsispyrę, - sumurmėjo jis Morčiui. - Visiškai nerodė noro išmokti kalbos, nors siūlėme primygtinai.  Jie dar nesupranta, kur yra.
- Nenustebsiu, jeigu jis anglas... - šyptelėjo Mortis
Dabar jis išvydo ir moterį, kuri sėdėjo gretimame krėsle ir susidomėjusi stebėjo jį savo didelėmis, tamsiomis akimis. Europietiškų veido bruožų, daili, tamsiaplaukė, tačiau nenatūraliai išblyškusi. Mortis susigaudė, kad greičiausiai tai ilgo užšaldymo pasekmė. Angliškai prabilęs vyras taip pat atrodė išblyškęs, taip pat pabalęs turėjo būti ir jis pats.
- Taigi, jūs suprantate juos? - pastebėjo mokslininko ir paciento apsimainymą frazėmis krėsle sėdintis vyras. - Aš reikalavau vertėjo, bet jie nieko nesuprato ir net neketino imtis kokių nors priemonių tokiam surasti. Įsivaizduojate? Koks čia užkampis, kuriame niekas nesupranta angliškai?
- Bijau, kad mes esame paskutiniai šia kalba šnekantys žmonės, - pasakė Mortis, vis dar jausdamas Veriko buvimą už nugaros. - Kažkur mieste galbūt yra vienas, šiek tiek suprantantis. Bet aš su juo nebuvau susitikęs.
- Jūs rimtai? - kilstelėjo nugarą nuo atlošo moteris. Ji ištarė žodžius su stipriu akcentu, Mortis mintyse nupiešė ispanės arba italės portretą.
- Deja, taip. Mes esame labai toli nuo savo laikmečio. Mažiausiai devyniais šimtais metų...
Jis pabijojo sakyti „tūkstantis“, nes ir nuo pasakytojo skaitmens abu pašnekovai smarkiai apstulbo. Moteris staigiai pasuko galvą ir pažvelgė į vyrą pastėrusiomis akimis, kurios vienintelės išdavė staiga užplūdusią baimę.
- Būti blogu pranašu... - buvo bepradedąs vyras, lėtai tardamas žodžius, tačiau nepabaigęs nutilo ir sunkiai pažvelgė į moterį, atsakydamas į jos žvilgsnį.
- Žinau, negerai nuskambėjo, - linktelėjo Mortis. - Tačiau tiek metų yra užtikrintas minimumas. Tikslaus kaičiaus nežinau. Galbūt tūkstantis, gal mažiau...
- Kurie dabar metai? - staiga paklausė moteris, perverdama jį tamsiu žvilgsniu.
- Tūkstantis keturi šimtai dešimtieji.
- Kiek?!.. - šūktelėjo abu vienu balsu.
- Palauk, visai nebesuprantu... - vyras mostelėjo delnu į dešinę. - Kaip metai gali būti mažesni nei tada, kai mus sušaldė? Skirtingos laiko skaičiavimo skalės? Ar jie kitaip skaičiuoja metus?
- Aš nežinau tokių dalykų, - gūžtelėjo pečiais Mortis. - Verikas – tas, kuris stovi man už nugaros – jis nieko nežino apie tokius dalykus. Jis biologas, siauros srities specialistas. Kaip supratau, jie visi čia tokie.
Vyras pažvelgė į Veriką ir Mortis staiga prisiminė iki šiol nesužinojęs jo vardo. Jis sugriebė vežimėlio ratus ir pasuko juos, apvažiuodamas staliuką.
- Mane čia vadina Morčiu, - jis ištiesė ranką vyrui. - Seniau mane vadino Martynu, tačiau kažin...
- Martinas, taip... - vyras akimirksniu perdirbo vardą, kirtį perkeldamas į pirmą skiemenį. – Italas?
- Ne, lietuvis.
- Nežinau tokių, - prisipažino vyras. - Vis tiek malonu susipažinti. Aš Tomas Saimonas, anglas. Buvęs anglas...
Jiedu paspaudė vienas kito pirštus.
- Marija, - tyliai ištarė moteris, kai Mortis pažvelgė į ją. Nedrąsiai ištiesė ranką, jis suėmė ją pirštais ir šiek tiek spustelėjo, nežinodamas, kaip tinkamiau elgtis.
- Mortis, - pakartojo. - Būtų geriau Mortis. Nenorėčiau turėti dviejų vardų.
Ji linktelėjo, priimdama paprastas žaidimo taisykles ir Mortis įsitvėrė ratų, kad atsitrauktų truputį atgal.

- Aš ateisiu po keturių valandų, - sujudo Verikas, tyliai stebėjęs pasisveikinimus. - Jiedu jau susipažino su aplinka, tad sužinosi viską iš jų. Ir padirbėk su savo kojomis. Jos sveikos, tik reikėtų pramankštinti. Beje...
Mokslininkas pasirausė kišenėje ir surado mažą prietaisą. Sekundę pažiūrėjęs į jį, ištiesė Morčiui:
- Čia vidaus racija. Šį rytą parūpinau tau. Jeigu iškils nenumatytų problemų, kviesk mane. Ji paprasta. Jeigu išmokai naudotis mano kompiuteriu, sugebėsi ir ją prakalbinti.
Šyptelėjęs jis pasuko link metalinių durų, kur jo laukė Elonija, iki šiol nesutrukdžiusi pašnekesių nė vienu garsu.
Kai mokslininkai dingo už durų, Tomas suardė tylą krenkštelėjimu, atkreipdamas į save abiejų dėmesį.
- Kadangi jūs suprantate jų kalbą, be jokios abejonės, žinote daugiau už mus, pone Morti, - pasakė anglas. - Tikriausiai tai reiškia, jog turite mums daug ką papasakoti, taip?
- Pokalbis tikriausiai bus ilgas, - linktelėjo Mortis, apsidairydamas aplinkui save. - Ar čia yra ko nors žodžiams nuo gerklės nuplauti? Truputį ištroškau.
Tomas sumurmėjo kažką teigiamai ir pakilo nuo krėslo, paimdamas ploną lazdelę, kuri gulėjo pusiau paslėpta prie atlošo. Jo žingsniai buvo netvirti, tarsi ką tik vaikščioti pramokusio vaiko. Anglo siluetas pamažu išnyko tarpduryje į kitą patalpą, staiga pražydusią švelnia, neryškia šviesa.
- Ką jūs jautėte po to? - tyliai paklausė Marija, lyg drovėdamasi, kad anglas jos neišgirstų. - Po to, kai... na, kai numirėte?..
- Kai mane sušaldė? - patikslino Mortis. Ji dusyk skubiai linktelėjo.
- Nepradėkite be manęs! - sušuko Tomas, tarškindamas kažkokią tarą, tačiau ji nekreipė dėmesio.
- Taip. Ką jūs atsimenate po to, kai jus sušaldė? – pakartojo ji vėl, palinkdama į priekį.