Enter

Dėjau aš ant to interneto.

Gal dėl to, kad vakar nedagėriau (atsiprašau kalbininkų, bet aiškiau ir nepasakysi). Nedagėriau dėl to, nes galvojau apie Hitlerį, Staliną ir panašius tipus. Ir apie Ameriką. Nors tiesą pasakius, kurių velnių man, lietuviui, galvoti apie tą Ameriką? Ruduo už lango, bulvės rusy - bet džiaugsmo nėra. Gal prisiminiau, kaip griuvo antras Vatikanas - PPC. Vėlgi gėriau, tuomet alų, su vienu kolega, sporto žurnalistu. Bet tada nebuvom nedagėrę. Tiesiog paklausėm barmenės - ar ji negalėtų perjungti kanalo. Nes trileris akivazdžiai užstrigo - rodo ir rodo tą patį dūmijantį bokštą. Tik kai iš jo liko pelenų krūva, prišuto - kažkas rimto. Ir tuojau atsivijo kita mintis - aš gi to ir tikėjausi. Tiksliau, ne aš, bet pati Amerika to tikėjosi. Turėjo tikėtis, nes kurių velnių jos piliečiai moka atlyginimus CŽV, FTB, NASA ir panašioms firmelėms? Tiksliau, gal ji netgi To ir norėjo?

That is the question!

Osama - gražus vardas. Turintis jėgos vien dėl savo balsių ir priebalsių kompozicijos. Tai ne koks bušas ar bušmenas, net koledžą sugebėjęs baigti vien tik savo tėvelių pinigų bei įtakos dėka. Naftos pinigų ir naftos įtakos dėka.

Bet nafta kada nors baigsis.

Ir mes pjausimės dėl paskutinio lašo prie krano?

Nenoriu.

Gerbiu tą vyrą baltais drabužiais (milijonierių!), norintį pasauliui priminti, kad toli gražu ne pinigai tą pasaulį valdo. Kad yra kažkas ir aukščiau. Kad žodis demokratija negali būti nuolat lopoma skraistė mafijinei korupcijai pridengti. O žodis  „labdara“ apskritai turėtų būti išbrauktas iš žodyno.

Ir tuo pačiu gaila. Gaila tos omertos mafijos su savo surūdijusiais revolveriais ir keistoku garbės kodeksu. Gaila, nes didžiausias mafijozas dabar pasidarė buhalteris. Seimūnas. Premjerministras. Įtariu, kad jeigu jis būtų kokio Donelaičio laikų būro kaimynas, gautų į snukį, ir viskas tuo išsispręstų. Nebūtų problemos.

Bet dabar sudėtingiau. Bilderbergeriai. Rozekreiceriai, Romos klubas - mistifikuojamos jėgos. Jų netgi nėra. Tėra klausimas - mes gyvename tam tikroje koordinačių sistemoje, kurią patys susikūrėme. Įprastoje, priprastoje. Norime ją keisti? Tuomet ieškokim sutarimo. Nes bandydamas keisti vienas tiktai iškrisi už sistemos ribų, į beorę erdvę.

Gerbiu ir Katalikų Bažnyčią, jau vien už tai, kad sudegino Giordanno Bruno. Ir nesuprantu jos, kai ji atsiprašinėja už inkviziciją. Asmeninės tiesos gali būti įvairios, bet norint gyventi bendruomenėje, reikia ir bendros tiesos. Tos pačios koordinačių sistemos. Žmogus - deja ar ne - bet bendruomeninis padaras. O gal žmogaus intelektas nori būti atskiru pasauliu? Bet tuomet jis tepavirs juodąja skyle, negailestingiausiu būdu siurbiančia iš kitų energiją ir nieko pozityvaus nesukuriančia...  Stevenas Howkingas rašo, kad mes gyvename ant kažkokio erdvėlaikio burbulo paviršiaus ar jo viduje. Ir tuoj pat atsiprašo: tai tesą jo fantazijos, science fiction... Bet jis bent nekuria savos atskiros fizikonės religijos. Smagu žiūrėti į žmogaus proto mankštą, jo galimybes, bet the truth is beyond... Pasaulis yra perdaug komplikuota sistema mūsų protui, ir ieškoti esmės bei prasmės mes galime tiktai mūsų kasdienybėje. Su kuria ir gyvename. Kasdien.

Tai žinoma nereiškia, kad aš ruošiuosi rimtai atsisakyti interneto ir ar siūlau kitiems, pavyzdžiui moterims, atsisakyti Always. Tai tereiškia, kad aš dėjau ant jo kaip ant absoliučios tiesos, dėjau ant jo, lygiai kaip ant dabartinių laikų jaunatviškumo ideologijos, dėjau ant progreso idėjos - nes tikiu kiekvienu atskiru žmogumi. Mes ne rewritable - nuo Platono laikų tokie patys ir, tikiuosi, išliksime tokiais pačiais (arba pasirinksime „matricos“ variantą).

Todėl sakau „dėjau“, ir tuo pačiu mano dešinė ranka spaudžia ENTER.

                                                                                EVERTAS