Knygai pakvipus

Spalvotai pažymėtas nelyg gėlių žiedai
Dievo pirštais palytėtas
neišbraukomas tekstas
nenusnūdusio amžino studento
kalančio į sieną naktų nematytus sapnus
      kvėpavimais lapu kvapu kvapnu
kibsis į grandinę (paukščiai irgi neskraido po vieną)
su žmonių atsikartojimais
nesigėdydamas ateities likimo
įkūnyti siūlo paskutinį mazgą
užtvirtindamas kitam pažintinę pradžią lietimu
vilties unikalumą jei netepliota
skiedžiamomis pasakomis virtusias mitais
apie pamestą puselę grumstu šalikelėm
      kvėpavimais lapu kvapu kvapnu
popierinių knygų viršeliuos
paslėpta nuomone apie tave
minčių dėžute kurių lig šiol nesugebėjai
išlyginti pieštuku pavydėtinu pastabumu
aptraukia rėmais tavo mat (n) ymą
nebeišskiri autoriaus-herojaus-savęs
kaip ir dieviško dobilėlio
vasaros dienai sušvitus
skini kaip laimės raktą
valgai tikėdamas atrakint sekančius vartus
kurie niekada nebus paskutiniai
kol turi kūnišką suvokimą ne graminį sunkį
sumynusį daug vienatvės atitolimo horizonto kely
prinokusios pilnatvės savyje
      kvėpavimais lapu kvapu kvapnu
tu – naktinio ryto lašas
gaivinantis paslapties pėdas įlipusias žmoguje
kaip vaivorykštė papuošus nulytą saulės koją
įsimyli dar vieną nepriklausomą herojų
tolsti nuo kasdienio maršruto
lyg amžiams nukritę nuosavo troleibuso laidai
vėl lauki kol avelė baltą lapą dar patryps
kenti – dirvonuos melsvos akys tuoj pakvies
netyčia pamesdamas iš saujelės nuskintą paukščio giesmę
ieškosi savęs grandyje kalvio trobelės
kokono patalų miege
sukdamas pradžios ratu –
gamtos tobulume nėra kampuotų formų
      kvėpavimais lapu kvapu kvapnu