mars - 5

- Žinai, ką, - tarė Hamletas, - juk daugybė prietarų yra mūsų suprantami kaip neginčijamos aksiomos ar moralinės dogmos, - taip taręs, maktelėjo eilinę viskio taurelę, susiraukė, pasipurtė ir tęsė toliau, - per tuos prietarus nebematome tikrojo pasaulio.
- Nieko naujo nepasakei, - atrėžiau jam, - tokias erezijas skleidžia ir Kastaneda, ir “Matricos” kūrėjai, ir Hesė, ir dar visokiausio plauko filosofai…
- Tu manęs nesupratai, mano mielas, - sukrizeno Hamletas,- nesumonysi manęs tom savo filosofijom. Kas man tas tavo Kastaneda ar Hesė. Jei ir patiks man kokia jų mintis, aš nė kiek nesivaržydamas ją pasisavinsiu kaip savo – todėl, kad ji iš tikro - mano.
- Na jau... - bandžiau paprieštarauti, - tai juk paprasčiausias plagiatas.
- Tai ką nori pasakyti? Jei aš panašus į savo tėvą, tai esu tik jo plagiatas?
- Ką tu... Bet negalima taip be niekur nieko savintis kieno nors mintis. Juk mintys – tokia pat reali nuosavybė, kaip ir bet kokia kita…
- Galbūt... Bet kas tą vertina ir supranta šiais laikais?

Nepatiko man toks tuščias pokalbis, todėl pabandžiau jį pakreipti prasmingesne linkme:
- Klausyk, Hamletai, ar dar susitikinėji su ta blondine?
- Kokia dar blondine?
- Na... Su kuria prieš gerą mėnesį kartu baliavojom. Dar buvo ten kelios čiučiundros, bet toji... Juk gerai ten ją užspaudęs buvai... A?
- Palauk, palauk... Sakai, prieš mėnesį... Nors užmušk, nepamenu.
- Tai tu ją paleidai? Nebesusitikinėji?
- Šiaip, Marsai, tai prieštarauja mano principams. Vieną vienintelį sykį - idealu. Na, gal pora, blogiausiu atveju - tris… Bet "susitikinėti"... Eik jau… Dar paklausi, kada vestuvės?
- Baik tu... Kuo tu mane laikai? O koks jos adresas ar telefonas, neturi užsirašęs?
- Cha, cha… Na, tu ir diegas, mano mielas… Tikrai neturiu. Gaila, bet neturiu. Ko gero, pamenu ją. Bet kaip per miglą…
- Na, tuščia jos. Išgerkim verčiau.
- O! Čia teisingai nusprendei, - taip taręs, Hamletas įpylė mums abiem, ir draugiškai maktelėjom.
- Bet pasakyk tu man, - (tas Hamletas pradėjo jau įkyrėti), - pasakyk - negi nenorėtum nusimesti tą visą dirbtinį apvalkalą, kurį tau uždėjo kvailas auklėjimas ir visa mūsų, prisiekiu, plonasluoksnė kultūra?
- Hamletai, mielas mano, - atsakiau, - tu tikrai pasigėrei.
- Na ir kas. Tu atsakyk man, gerai. Ar plonas… plonasluoks… tfu, kad tave kur, susipainiojo liežuvis visai…
- Tai nebegerk gal…
- Eik šikt, aišku?
- Aišku.

Dar kiek taip giliaprasmiškai padiskutavom, bet supratę, kad mūsų tolesnis bendravimas darosi vis labiau ir labiau bevaisis, gėrėme jau tik tylėdami. Tiesą sakant, ne visai - tylą karts nuo karto pertraukdavo Hamleto riaugėjimas. Į barą įėjo mergina tuo tarpu. Hamletas visas virto akimis.
- Va - au… - lyg riaugtelėjo, lyg sušuko jis, - kokia rurka! Ateik čia, rurka, ateik, sakau, ateik ateik ateik!
Hamleto (ir mano) nelaimei (o gal ir laimei), mergina išgirdo šiuos nepakartojamus komplimentus. Ji neskubėdama priėjo prie mūsų ir tarė, žiūrėdama nustėrusiam mano sugėrovui tiesiai į akis:
- Na, berniuk, kaip ten pasakei? Neišgirdau - pakartok.
- Aš pasakiau, - greitai atsipeikėjo draugužis, - kad esi nuostabiausia moteris, kokią teko man regėti kada nors. O esu regėjęs, patikėk, ne tiek jau mažai. Tiksliau, netgi gana nemažai. O jei dar tiksliau - labai daug. Jei tik supranti, aišku, ką reiškia daug.
- Suprantu, - atrėžė jam mergina, - daug - tai daugiau nei dvi.
- M - m - m… Taip, - sutiko Hamletas.
- Nuostabu, - susižavėjo mergina, - tai gal pavaišinsi kokiu gėrimu, bičiuli?

Kur ji suka, nesupratau. Negi ji - paprasčiausia prostitutė, tik medžiojanti sau klientus?
- Hamletai, - tariau. Šis nepatenkintas atsisuko į mane, - štai dabar kaip sykis geriausia proga nusimesti tau netinkamą auklėjimą ir plonasluoksnę kultūrą. Kaip tu manai - prigimtiniai žmogaus instinktai ar kultūros uždėtas jam antspaudas - kas labiau tiktų žmogaus išlikimui Visatoje - bet išlikimui būtent žmogumi.
- Eik tu… žinai kur… - atsakė Hamletas. Jis kažkodėl nebuvo nusiteikęs intelektualiai diskusijai. Bjaurybė. O kas pradėjo? Na, nieko čia nepadarysi - reiks vėl vienam namo kulniuoti. Bet bene pirmas kartas? Na, nepagalvokite tik, kad esu toks jau visai nevykęs ir net mergos negaliu sau susirasti. Tiesiog… Tiesiog esu ne toks, kaip mano draugas Hamletas, ir nieko čia neparysi. O ką čia ir bedaryti? Taip turi būti, ir viskas tuo pasakyta. Kita vertus - filosofinėm diskusijom šįvakar tikrai neturėjau nuotaikos - labai gerai, kad ta "rurka" pasimaišė. E… Ir aš tokios norėčiau… Na, nieko. Ateis ir mano valanda. Dabar tik nešdinsiuos verčiau kuo greičiau, kol Hamletas nesupaistė, kad būtent jis turės pasilikęs apmokėti visą sąskaitą.
- Gero vakaro jums, - tariau atsisveikindamas.
- Dink tik, - taip pat draugiškai atsisveikino mano bičiulis. "Rurka" gi nužiūrėjo mane pirkėjos žvilgsniu. Oi, koks žvilgsnis… Bet ką jau čia… Atia.