Dulkės ieškos viena kitos,
Formuodamos debesis,
Ir grodamos džiazą svajos apie formą.
Suradusios aukščiausią natą,
Nebegros. --
Eis debesimis į kaulus,
Kaulai surūdys,
Kol apsitrauks mėsa.
Ir ims pulsuoti kraujas,
Dar nesurūdijusiomis upių vagomis.
Per cisternas į širdį, -
Ir tiltu į smegenis, --
Pabudinant akis.
Kol suvirpės būgnai,
Ir atsigaus kairioji ausis,
Iš ausies į ausį koridoriumi tekės saulė.
Ir sujudus vientisiems drebučiams,
Kūną su laiko taturuote,
Pabudins prakeikus tamsa.


de Sobieski








