Veronika

Stovėjau prieš veidrodį. Dvidešimt pirmo amžiaus Veronika. Pasisukau šonu.  Nesimato visiškai nieko. O gal mano spėlionės klaidingos. Paglosčiau pilvą. Šiltas, minkštas, jokių pasikeitimų ne tik nematau, bet ir nejaučiu……….
Sėdėjau po gydytojos durim. Tie garsai, kvapai, viskas erzino. Delnai drėko. Jaučiau kaip prakaitas bėga per pilvą. Visiems prakaituoja pažastys, o mano prakaito liaukos kažkodėl  yra tarp krūtų.
- Užeikite, - pakvietė sesytė.
Kabinete pamačiau gydytoją. Simpatiška, gal kokių penkiasdešimt šešerių metų amžiaus babytė. Pagalvojau apie jos anūkų pulką.
- Sėskitės prašom, na, ir kokios gi problemos atvijo, - susirūpinus paklausė gydytoja.
Žiūrėdama į jos ramų veidą, supratau, kad jai galiu pasakyti viską.
- Tokios ir problemos, tiesiog nėra mėnesinių.
- Kiek nėra? - paklausė gydytoja.
- Tris mėnesius.
- Ar sirgote ginekologinėmis ligomis, ar esate gimdžiusi?
- Ne, nesirgau, negimdžiau.
Gydytoja vartė mano kortelę. Ji buvo iš dviejų lapų. Nelabai ką ir išskaitysi.
- Na, ką gi renkitės, pažiūrėsim.
Nuėjau rengtis. Traukiau nuo savęs drabužius su tokia jėga, kad tik greičiau viskas baigtųsi. Užropojau ant tos kėdės, dar vadinamu samaliotu. Bandžiau ir taip kojas užsidėti ir šitaip.
- Tik neįsitempkit.
Neįsitempkit. Kai tau kiša kažkokią geležį, kaip gali neįsitempti. Užsimerkiau. Pajaučiau šaltus pirštiniuotus pirštus, paskui kažką kieto. Spaudimas pilvo apačioje, kažkur giliau.
- Na, ką gi, - tarė gydytoja nusiimdama pirštines, - galiu pasakyti tiksliai, kad esate nėščia, kokių dvylikos savaičių, bet tiksliai galima pasakyti tik atlikus echoskopiją.
- Daktare, bet jus tikra, kad esu nėščia, - negalėjau tikėti savo laime.
- Esu labiau negu tikra, o kūdikis jūsų vyro?, - smalsavo gydytoja.
- Taip, taip, žinoma vyro.
- Tai ką gi darysime, mamyte?
- Aš gimdysiu, - pasakiau tvirtai.
Išėjau iš kabineto. Prie rūbinės pažvelgiau į veidrodį. Veidas buvo nusėtas raudonom dėmėm. Reikia greičiau sprukti į gatvę. Gaivus oras siūbtelėjo tiesiai į veidą. Dulksna. Maži lašiukai tūpė ant veido. Ėjau Odminių gatve. Visai netikėtai pabiro ašaros. Verkiau. Ko, nežinau, gal iš laimės, o gal iš nevilties. Jausmai susimaišė. Kavinė. Užėjau į vidų. Pajutau rūkalų kvapą. Ne, ne, negaliu čia likti, tai kenkia kūdikiui. Kenkia kūdikiui – štai didžiojo suvokimo esmė. Reikia eiti tiesiai į knygyną. Gal rasiu ką nors tinkamo besilaukiančiom. Slinkau senamiesčio gatvele. Kam galėčiau paskambinti, pasigirti. Paskambinsiu Irutei. Ji astrologė, tegu pažiūri ką man rodo žvaigždės. Susukau.
- Labas, mieloji, klausyk norėjau paklausti, kas dedasi mano žvaigždyne, gal ką nors įdomaus man žada?
- Sveika, kas čia per nuotaikos iš pačio ryto, gal kas atsitiko?
- Ne, nieko neatsitiko, tiesiog aš nėščia.
- Baik, tu ką rimtai, žinoma, sveikinu. Klausyk, aš vakare pažiūrėsiu tavo lapą ir parašysiu žinutę, tinka?
- Gerai, aš lauksiu.
Pramerkiau akis, buvo gili naktis. Bandžiau surasti telefoną. Jis čirškė vis garsėdamas.
- Klausau
- Miegojai, matyt, - pažinau Irutės balsą, - atleisk, bet aš negalėjau tau nepaskambinti. Net konsultavausi su Julija, niekur tavo nėštumo nėra. Jo nerodo, - išpylė Irena.
- Bet kaip taip gali būti, aš persileisiu.
- Nenoriu tavęs gąsdinti, bet panašu, kad vaiko nebus.
Susirangiau lovoj. Apkabinau rankomis savo dar negimusį vaikelį. Nesąmonė. Jis yra ir kitaip nebus……………….