/-/

gelia namai prarasti ant pragaišties tako
kur visa kas pėda sudėta išvargta išmelsta
lenkias jų langams nepažinios mėlynos drumzlinos akys
suvirpa dangus nes tik jis skausmą iš aukštai jos mato

taip suokia lakštingala po savo krašto dykynę
o žmonių gentyse sielos nerimsta tik zuja
aplikui trobas ir medžių kamienus vaitoja
ten gimsta vilties laužai nebent tik šviesios dienos glėby

taip slepia šešėlius jie ir retų viesulų guolius
nežinia kas jos namai ir kas jai kas rytą plaukus šukuoja
vis gelia namai praeity išmylėti ir išdejuoti
nesustatyti dar nauji rentiniai nors jau bąla žiemos duona