Snaigės istorija

Vieną šaltą dieną, kai kieme snigo didelėmis snaigėmis, iš dangaus pradėjo kristi snaigė. Nors ir tai yprasta, lauke buvo daug snaigių, bet šita buvo nepaprasta.
Ji leidosi žemyn labai po truputį manydama, kad kai nusileis, atsidurs ant sniego kalnelio, nuo kurio slidinės daug vaikų, bet taip neatsitiko.
Nepaprastoji snaigė nutupė netyčia pro šalį ėjusiam vaikui ant delno. Ji šiek tiek ir nudžiugo, tik po truputį jautė, kad silpnėja. Jai norėjosi vėl pakilti į orą, ir išskristi, bet jai niekaip nepavyko.
Vaikas pradėjo bėgti, o snaigė jautėsi taip blogai, kad jai atrodė, jog nebeišgyvens, bet staiga ji atsiplešė nuo vaiko rankos.
Pradėjo pūsti stiprus vėjas, todėl snaigė skrido vis tolyn, ir tolyn, kol atsidūrė prie didelio kalno, nuo kurio slidinėjo daug vaikų.
Ji pradėjo vel po truputį leistis, nes vėjas nurimo lyg norėdamas specialiai ją čia nunešt.
Snaigė nusileido ant pačio slidžiausio ledo, ir pati virto ledu. Jai buvo labai gera, nes jos svajonė išsipildė.
      Baigėsi žiema. Nuo kalnelio niekas nebečiuožinėja jau visą mėnesį. Ledas jau baigia ištirpti.
  Ant kalno pradėjo vaikščioti vaikai, kurie vaikščiodami spardė ledą. Snaigė labai išsigando, kad jos nenuspirtų, bet tuo metu vaikas kaiptik priėjo prie tos vietos, ir kiek galėdamas spyrė į ledą. Tada snaigė jau buvo ledo gabalėlis, ir jis skrido nuo kalnelio, kai atsitrenkė į ledą, ir čiuožė ištirpusiu ledu, kol pagaliau nuriedėjo į vietą kurioje nebuvo nė lopinėlio sniego.
  Snaigei atrodė, kad tas kalnas mažėja, kol kalno visai nebeliko. Visur aplinkui nesimatė nė vienos snaigės, tik ji.
  Jai vėl pasidarė blogai, ji mažėjo, kol pavirto į vandens balą.
Toje vietoje dabar auga didele saulėgrąža pavirtusi snaigė, ir ji gyvena ir žiemą, ir vasarą.