Jo istorija

    Jis stovėjo tarpdury. Pageltusiais medvilniniais marškiniais aptrauktą petį atrėmęs į tręštančią klevo staktą jis traukė į save drungną miško orą. Tiesa, mišku jis vadino retą uosių ir beržų medelyną, savo šakas sumetusį tiesiai ant malkinės stogo. Jo nosis buvo nejautri pasaulio kvapams, - bėgantys metai nepagailėjo šio, atrodytų visai nesvarbaus organo, - todėl galėjo tik įsivaizduoti šiuo metu medžių, samanų ir namo langų skleidžiamą kvapą. Dienomis jo rega buvo pakankamai gera, - jis puikiai įžvelgdavo mažytes, visumą sudarančias daleles, - tačiau naktimis jo pavargusioms akims tekdavo tenkintis daiktų kontūrais ir šviesiuoju paros metu matytų spalvų atsiminimu. Nežingeidžiam protui to pilnai užteko.
    Būtent šioje vietoje jis praleisdavo begalę laiko. Čia jis prastypsodavo tą nepaprastą laiko tarpą, kuris skyrė apsiblaususį vakaro dangų nuo visiškų sutemų. Saulėlydis - taip visa tai vadinama. Tik paties saulėlydžio jis nematė. Į rytus atsuktos namo durys, - o su jomis ir jo žvilgsnis, - atverdavo tuščią vaizdą: tuščius dirbamuosius laukus, tuščias ganyklos pievas, o taip pat - tuščią dangų. Jis nematė ir viso to. Nematė ne dėl nusilpusių akių ar nakties tamsos. Nematė, nes tai nebuvo svarbu. Ne to jis čia strypčiodavo ištisas savaites.
    Foną kedeno ritminga cyptelėjimų muzika. Tai brizo blaškomos langinės švilpaudavo savo baladę. Jau beveik nutrupėjusiais baltais dažais spalvinta mediena tiesiog prašėsi perdažymo, o vielos prilaikomi vyriai - patepimo alyva. Tik į langines čia niekas nekreipė dėmesio. Namo gyventojų mintyse net nešmėstelėdavo žodis „rytoj“. Švilpaujančios langinės tikriausiai švilps visada.
    Kiekvieną naktį nedideliame kieme pasirodydavo žmogaus siluetas. Vyras, moteris, aukštas, žemas, gražus ar ne? Tai tebuvo siluetas - tamsa tamsoje. Siluetas ten stovėjo, nejudėjo, nekalbėjo, nekvėpavo.
    Ryškumą praradusios jo akys tuojau pat aptikdavo jį ten. Visa, kas vykdavo po to, buvo puikiai pažįstama slenksčiams, laiptams, rasotai žolei. Jo veidą nušviesdavo net nepastebimas šypsnis, mintyse nuskambėdavo jau daugelį kartų skambėjęs žodis „pagaliau“ ir nuo stovėjimo sustingusiomis kojomis jis pasileisdavo bėgti drėgna žole. Jis bėgdavo link silueto, bet šis kaskart išnykdavo.
    Lygiai taip buvo ir šiandien. Vėl siluetas, vėl jį atpažinusios akys. Tik šį kartą jis nebėgo, jis net neliko stovėti. Daugybę kartų siluetas jį išdavė. Šį kartą jis nesileis vėl būti nuviltas. Vietoje apsisukęs, jis žengė vidun. Šį kartą jis užtrenkė duris ir savo širdį.
    Jo žmona miegojo. Kaip visuomet ji garsiai išpūsdavo orą ir dar garsiau jį įkvėpdavo. Prie knarkimo jis buvo pratęs, todėl neteikdavo tam didelės reikšmės. Nusispyręs patamsavusias odines šlepetes jis atsigulė šalia. Nuo gulėjimo ant kairiojo šono jam greit paskausdavo širdį, todėl visad miegodavo tik veidu į žmoną. Ji visuomet buvo nusisukusi.
    Jis užmigo ir daugiau niekuomet nepabudo.
    Žmona visuot keldavosi anksčiau. Tyliai išlipusi iš lovos, - ji dar nežinojo, kad jau niekuo ir niekaip jo nebepažadins, - ji užsimetė lengvus drabužius ir nuėjo daryti pusryčių. Pusryčių dviems.
    Prie švilpiančių langinių, ties klevo stakta stovėjo žmogus. Matyt, keliavo daug ir laukė čia dar daugiau, tačiau svetimas nebuvo. Sūnumi - taip jinai jį pavadino.
    Pakviestas vidun jis klestelėjo ant lakuoto medžio kėdės be atramos. Sėdėjo droviai, nuolat taisėsi žalsvai rudą uniformą, ilgesingai dairėsi aplink. Už puikiai pažįstamų daiktų užkliuvusios akys įžiebdavo lengvutį nostalgišką šypsnį. Kiek pasimuistęs iš kišenės ištraukė ruda oda aptrauktą dėželę. Atsargiai iki pagarbumo padėjo ją ant tos stalo vietos, kurios nedengė riebaluota staltiesė. Nuvožęs dangtį šyptelėjo ir leido moteriai pasigrožėti saulėje nepadoriai tviskančiu rusvo metalo gabalėliu.
    - Jis visuomet tavęs laukė. Buvo tikras, kad tu grįši. Pabudęs bus nepaprastai laimingas.